usually when things has gone this far people tend to disappear

Ši daina tikriausiai visada man primins antrąją du tūkstančiai vienuoliktųjų vasaros pusę, pirmus du Gossip Girl sezonus, paskutines rugpjūčio dienas bei rugsėjo pradžią. Kas galėtų pagalvoti, kad (beveik) penkios minutės gali sutalpinti tiek nereikšmingų prisiminimų? Gossip Girl IR visiška panieka draugėms, įtūžis bei kiek kvailokas pyktis ant viso pasaulio, egoizmas - pochuizmas. Tuomet galvoje kirbėjo vien piktos ir geliančios mintys. Bet sutikau šią dainą; ji iš esmės nieko nepakeitė - tik padėjo lengviau praplaukti pro visą tą mėšlą, kurį pati susikūriau. Nuo tada, ši daina skamba lyg himnas, kai pasiryžtu pereiti į kitą gyvenimo etapą.

Šiais metais viskas bus kitaip - dažniausiai mano lūpomis bėgiojantis melas. Bet gal iš tiesų šįmet viskas bus kitaip? Jau rugsėjo pirmąją peržengus mokyklos slenkstį galvosiu tik apie peržengimą tuo pačiu slenksčiu  atgal - iš mokyklos. Visam laikui. Tik pradėjusi vienuoliktą klasę bijojau tų dviejų žingsnių pirmyn, bet jie vis tiek nesuvaldomai artėja. Oh well. Bet šiais metais nieko sau nežadėsiu. Nežadėsiu nieko ir kitiems. Noriu, kad bent jau paskutiniai metai mokykloje praeitų savaime: be nereikalingo entuziazmo, o vėliau - be liūdesio; kad bent jau paskutiniais metais galėčiau būti savimi. Galų gale, kiek galima taikytis? Juk vis tiek daugiau nesusitiksim, nebereikės apsikabinti ir apsimesti, kad viskas gerai. O einant rudeninėmis miesto gatvėmis ir mindant bejėgius geltonus lapus mano iPode skambės „Young Folks“. Juk kai kurie dalykai nesikeičia.

XX,
Aušra