ketvirtadienis, liepos 19, 2012

i'm predictable pretender




Dievinu tą jausmą, kai muzika nukelia į kitas erdves, atsako į seniai kankinančius klausimus - vietoj jų iškelia kitus. Kai pamažu, kažkur nuo riešo, pradeda tekėti šiurpuliukų banga, užvaldanti visą kūną. Kai galva ima suktis, bet vaizdai išlieka stabilūs ir nepasikeičia net žiūrėjimo kampas. Kai klausai ir staiga žodžius bei melodiją girdi atskirai, lyg visa tai plauktų ne iš tos pačios dainos; kai tos dvi dalys nepastebimai vėl susijungia į vieną bendrą ir neperskiriamą liniją. Kai sėdi ir jautiesi lyg pasaulis būtų pasistūmėjęs tūkstantį metų į priekį, laikas sustoja, bet daina bėga į priekį. Ir tada šviesos greičiu skrieji tą patį tūkstantį metų atgal ir lyg nieko nebūtų įvykę. Daina baigėsi.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą