Kartais atrodo, kad gyvenimas kaip koks skęstantis laivas. Nei bėgsi nuo denio - vis vien įkrisi į gilią, žydrą, visad alkaną jūrą, nei sėdėsi ir raudodamas pasitiksi bauginantį likimą. Audros debesys virš galvos, o akys ieško vienintelio saulės spindulio, kurio, regis, nematė jau visą šimtmetį. Bet viskas ne taip. Tai yra, ne viskas taip blogai. Kai laivas pradeda grimzti dugnan, protingiausias variantas būtų atsikratyti to sunkaus, žemyn tempiančio ir su juoda giluma siejančio inkaro.
--------------nežinau, ar savo inkaro nusikratyti nusprendžiau vos gimusi, ar ta mintis į galvą atėjo tik dabar, atsivėrus baltą elektroninį lapą. Tik žinau, jog ši mintis jau subrandinta mano organizme, centrinėje bei periferinėje mano nervų sistemose. Juodas metalo gabalas, tempiantis žemyn ir verčiantis prasmegti žemėje, tikriausiai visada buvo labiau mano vaizduotės vaisius nei apčiuopiamas dalykas. Tiksliau tariant, tai nėra aplinkiniai veiksniai: žmonių apkalbos, dar iš vaikystės atsinešti užgauliojimai, niūri visuomenė. Tai, visu šimtu procentų, yra mano asmenybės dalis: mano įsitikinimai, mano charakterio bruožai, mano svajonės ir mano tikėjimas. Kad ir kaip dažnai bereikalingai save graužčiau, šįkart net neabejoju savo kalte. Juk žmonės sako, kad pats susikuri save, o kartu ir savo likimą, gyvenimą. Tais žmonėmis aš tikiu. Tie žmonės kalba pačią tikriausią suknistą tiesą. Todėl vietoj to, kad it savižudė šokčiau iš denio - dabar galvoju, kaip lengviau, kuo mažiau sujudindama visą laivą, galiu nuo jo atskirti inkarą. Visą gyvenimą, o ypač dabar, taip sunkinusį mano plaukimą tolyn. Kadangi pečius slegiantį svorį jaučiu tik aš viena, kas kitas padės jo atsikratyti?
--------------pamirštą optimizmą ir gėrį susikursiu pati. Prisiminsiu kaip šypsotis ir garsiai, užkrečiamai juoktis iš savo klaidų. Atsikratysiu nereikalingos naštos. Atsikratysiu jos po truputį. Pradedant dabar.

Kad vasara baigėsi supratau rugpjūčio keturioliktąją. Tada, kai suvokiau, jog nebepastebiu dienų ir to, kaip jos bėga, kaip didėjimo tvarka keičiasi skaičiukai plėšomo kalendoriaus lapuose. Kai pamačiau, jog vakar keičia šiandien, o šiandieną - rytoj. Kai, rodos, buvęs skaičius 1 tuoj peraugo į 15, 16, 17...20. Kai viskas, ko taip laukiau, jau praėjo ir viską jau išgyvenau; kai nebeliko ko šią vasarą dar laukti. Kai purviną asfaltą vėjas nusėjo savižudžiais pusiau geltonais lapais, kai vėjas nebeglosto veido, o vis greičiau prasideda naktis.



---taigi rugpjūčio keturioliktąją nuplėšiau dar vieną, kiek pageltusį, nereikalingą, kalendoriaus lapą. Po juo skaičius vėl pakeitė pavidalą: plius vienas. Tada greitai mintimis perkračiau šios vasaros akimirkas ir tyliai, gal tik mintyse atsidusau. Nes tai, ko laukiau, jau praėjo...Nes ko dar laukiu, bus tiktai rugsėjy...

pop culture was in art, now art's in pop culture, in me

Pageltę lapai ant kelio, šalia namo, pabiro lyg lengvutė cukraus pudra ant puraus, dar labai karšto pyrago. O čia visos mano mintys bei poezija baigiasi. Jaučiuosi lyg prieš persikūnydama; visai kaip gyvatė, besiruošdama palikti savo seną odą. Tačiau gerai pagalvojus, taip ir yra. Tik aš vidury lauko paliksiu ne suragėjusį, seną ir dvokiantį kūno apvalkalą, o namus, šeimą ir gerokai aptrintą savo komforto zoną....seną gyvenimą. Baisu? Taip. Bijau pasiklysti ne tik universiteto padaliniuose, auditorijose ar mieste, o pačiame gyvenime. Bet iššūkius aš mėgstu, todėl su nekantrumu laukiu šio. Gal dar mielai prasitęsčiau sau vasarą, atostogas ar nepilnametystę, bet, girdi, gyvenimas nelaukia.