Pageltę lapai ant kelio, šalia namo, pabiro lyg lengvutė cukraus pudra ant puraus, dar
labai karšto pyrago. O čia visos mano mintys bei poezija baigiasi. Jaučiuosi lyg prieš persikūnydama; visai kaip gyvatė, besiruošdama palikti savo seną odą. Tačiau gerai pagalvojus, taip ir yra. Tik aš vidury lauko paliksiu ne suragėjusį, seną ir dvokiantį kūno apvalkalą, o namus, šeimą ir gerokai aptrintą savo komforto zoną....seną gyvenimą. Baisu? Taip. Bijau pasiklysti ne tik universiteto padaliniuose, auditorijose ar mieste, o pačiame gyvenime. Bet iššūkius aš mėgstu, todėl su nekantrumu laukiu šio. Gal dar mielai prasitęsčiau sau vasarą, atostogas ar nepilnametystę, bet, girdi, gyvenimas nelaukia.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą