Ir galiausiai supratau, kad svarbiausia - giliai įkvėpti, pažvelgti į dangų ir nustoti skubėti. Nes bėga ne laikas, o bėgam mes; šalia esantys žmonės kažkada nusisuks ir kas man liks tada? Tad kol dar galiu, metu šalin savo skubėjimo ideologiją, blogus planavimo įpročius ir panikos priepuolius dėl nebaigtų darbų. Savo gyvenimą noriu grįsti meile žmonėms, tikėjimu gėriu bei nuoširdumu, o ne piktomis išraiškomis ir nesibaigiančiu stresu. Tad grįžusi namo į kampą sumetu namų darbus (o dar geriau - jų netgi neparsivežu), knygas ir įsitaisau ant mamos lovos - kartu žiūrim kvailiausias lietuviškas laidas ir kertam saldumynus. Kitą dieną lekiam į parduotuves, matuojamės batus, kurių net neketinam pirkti, nemokamai kvėpinamės ir juokiamės, kai žmonės keistai į mus pažiūri. Dažniau pabučiuoju močiutę ir dar dažniau ja pasirūpinu: arbatos, šokolado? Štai taip ir noriu praleisti visus savo savaitgalius: be rūpesčių, be planavimo, be blogos nuotaikos. Ignoruoju netvarką ir tik šypsausi nesutvarkytoms virtuvės spintelėms: kažkur lentynose dar slepiasi keli meduoliai....
