Viskas gerėja. Jaučiuosi daug laimingesnė, turiu milijoną priežasčių šypsotis ir atsiranda nauji žmonės, priverčiantys džiaugtis kartu. Eidama gatve vis dažniau nusišypsau be jokios priežasties. Pamokose vis dažniau juokiuosi, o juokiuosi daug ir nesuvaldomai. Prieš miegą dėkoju Dievui ir viskas tik į gerą. Arba baigėsi ta rudeninė krizė, arba išmokau gyventi absurdo apsuptyje. Vienaip ar kitaip, esu be galo dėkinga. Juk jau anksčiau sakiau sau - viskas gerėja. Nuo šiol, kai viskas išsipildė, labiau savimi tikėsiu. Ir tikėsiu gyvenimu, meile bei laime.
sekmadienis, lapkričio 18, 2012
šeštadienis, lapkričio 17, 2012
Visą gyvenimą galvojau tik apie save: noriu ......, kad man ......; noriu ......, kad man ........ . Noriu noriu noriu, man man man. Ir štai, galvą sutrenkė aukščiau pateiktas klipas, kurį pirmą kartą pamačiau prieš kelis mėnesius (dabar jį iš naujo atradau Ievos blog'e). Taip, supratau, kad noriu padėti žmonėms. Jau anksčiau esu svarsčiusi apie savanorystę, bet tada pabūgau nepalankių gyvenimo sąlygų. Dabar suprantu, savanoris nėra profesija, taigi pirma noriu užkilti savo karjeros laiptais, o tada - padėti kitiems.
Beprasmišku gyvenimu laikau tokį, kai kažką darai, dirbi ir tuo viskas baigiasi. Dabar tas supratimas kiek pasikeitė. Manau, kad norint nugyventi prasmingą gyvenimą, reikia palinkti savo pėdas šioje žemėje. Dabar noriu, kad po 100 metų mano pavardė būtų paminėta bent viename popieriaus lape, tarp kitų pavardžių žmonių, kurie nusipelnė padėdami kitiems. Noriu nukeliauti į bet kurią Afrikos, Azijos ar Lotynų Amerikos šalį ir bent vienu procentu palengvinti žmonių gyvenimą vien savo buvimu. Noriu matyti besišypsančius ir besijuokiančius vaikus, noriu su jais šokti ir žaisti. Noriu dalintis su jais dainomis.
Apskritai, kaip visiškai beviltiška romantikė, svajoju apie geresnį, gražesnį pasaulį: noriu padėti ir vaikams, patiriantiems patyčias, ir vienišiems žmonėms, ir bet kokį išnaudojimą patiriantiesiems. Noriu, kad visi pasaulio gyventojai turėtų lygias teises: aš už homoseksualių porų santuokas ir už jų laimę. Aš už visų žmonių laimę.
Noriu, kad gyvenimas dabar ir ateitiems kartoms būtų kuo geresnis. Man rūpi.
Pastaraisiais mėnesiais nebepažįstu savęs. Per tokią nuostabią vasarą, rodos, atradau kitokį gyvenimą, kitaip pažvelgiau į seniai apsvarstytas tiesas. Bet baigėsi vasara, baigėsi ir ta stebuklinga kelionė. Nuo pat rugsėjo mėnesio jaučiuosi taip, lyg penkiasdešimt procentų mano veiklos nesiseka arba sekasi tik patenkinamai. Pradėjau jaustis kaip niekad vieniša. Nesilinksminu ir nesusitinku su draugais, nes jų, pasirodo, neliko. Nedžiugina net pati didžiausia aistra - dainavimas. Pradėjau vis daugiau skųstis. Viską slepiu giliai savyje, o dirbtine šypsena kvailinu žmones. Dažnai darau tai, ko nenoriu; kūnas tai daro tiesiog automatiškai. Pamiršau ką reiškia apkabinti draugą ir išsiverkti ant jo peties. Pamiršau, ką reiškia džiaugtis kiekviena minute, kaip tinkamai išnaudoti dieną. Diena tampa vergišku sėdėjimu tarp nemėgstamų žmonių ir tokių pat nemėgstamų pamokų mokymusi. Apie ateitį kyla vis daugiau klausimų, o atsakymų, deja, nedaugėja ir jie netampa aiškesni. Mano pyktis, neviltis ir kiti jausmai prieinami tik man; kaip niekad išmokau juos slėpti. Taip pat išmokau ir būti viena; nors sunku, žinau, jog nėra kito pasirinkimo. Verkdama juokiuosi iš savęs. Kokia kvaila, beviltiška ir apgailėtina tapau. Visa tai dar paaštrina overthinking. Įdomiausia tai, kad ir kaip prastai jausčiausi, vis dėlto nepasiduodu ir nesudedu rankų. Net jei šią akimirką neišsikapstau iš absurdo, vieną dieną iškelsiu galvą ir dėkosiu sau, kad ištvėriau.
Šita frazė suteikia labai daug vilčių, daug pozityvo. Pati geriausia frazė, kurią girdėjau šiais metais.O šiaip gyvenimas labai gražus. Net kai noriu verkti, kažkur širdy atrandu džiaugsmo. Visada laimi priežastys, verčiančios šypsotis. Vis dar daug klausimų galvoj, mažytis kartėlis ir priverstinės šypsenos. Jeigu supantys žmonės prašo, kad apsimetinėtum, kodėl to nedaryti? Šypsaisi žiūrėdamas į akis ir rauki kaktą, kai niekas nemato. Nes gyvenimas toks. Gyvenimas - teatras. O aš neturiu apie ką rašyti ir darosi liūdna. Bet gyvenimas vis tiek gražus.
Private plane like Lady Gaga
Sip champagne like Lady Gaga
Sold-out show like Lady Gaga
Big bank-roll like Lady Gaga
Diamond ring like Lady Gaga
Diamond ring in your face
Fuck the world like Lady Gaga
Run the world like Lady Gaga
Phantom Pearl like Lady Gaga
I’m rich, homie I got ṗlenty
Shut you down like Lady Gaga
Iced-out crown and Miuccia Prada
I’m gettin’ fat and so is my bank
I’m on a sold out world tour bitch
Žmogus gali įveikti visas kliūtis, jei turi pakankamai priežasčių tai padaryti. - Frydrichas Nyčė
Pradėjau tikėti, kad turiu beveik viską. Ne materialiai, o dvasiškai. Turiu beveik visus reikiamus gebėjimus, tačiau, kaip ir daugelis, nemoku ir bijau, ir droviuosi juos parodyti. Manau, kad bent dalis žmonių yra pajautę, ką reiškia atsiskleisti, kai atkakliai to reikalauja mokytojas. Tai kur čia problema? Esam per drovūs? Per daug susikaustę? Trūksta pasitikėjimo savimi? Man, kaip sceną mylinčiai merginai, pats baisiausias dalykas yra sulaukti kritikos dėl savo išskirtinumo. Todėl niekada neatsipalaiduoju ir apsvarstau kiekvieną judesį scenoje. Štai tai ir yra problema. Kai esu viena esu visiškai atsipūtusi: prieš veidrodį atidarau gerklę ir šoku lyg būčiau apsvaigusi nuo žolės. Bet scenoje tai padaryti beveik neįmanoma...
Ir apskritai, esame padarai, taip bijantys suklysti, kad net nebandome kažko daryti. Oh, kaip norėčiau nebijoti išsiskirti ir klysti. Tik noriu būti savimi 24/7, visur.
Manau, kad reikia tik įspirti sau į subinę, o tada atsiriboti nuo aplinkos, blokuoti žmones. Tuomet ir atsiskleisim, ir išliksime tikri. Sau ir pasauliui.
