penktadienis, gruodžio 25, 2015

nothing for you, whore...

...arba Kalėdos, kai nustojau tikėti stebuklais.

Šias Kalėdas (14:08, diena vos spėjo įpusėti, o aš jau sėdžiu visiškam emociniam dugne) man norisi tik verkti ir laukti, kada jos baigsis. Na, nėra viskas taip blogai, kad reikėtų verkti, bet aš noriu ir viskas. Jokių paaiškinimų.
Ironiška, bet prieš keletą dienų galvojau rašysianti postą apie tai, kaip šios Kalėdos bus kitokios, nes smarkiai (o gal tik man taip atrodo) pasikeitė mano požiūris. Trumpai tariant, man labai patinka dovanoti dovanas, tačiau lygiai taip pat labai mėgstu ir jas gauti. Visad taip buvo, nuo pat vaikystės - užaugau žinodama, kad dovanos yra a must, neatskiriama Kalėdų dalis. Šiais metais visiškai nejaučiau pakilios, šventinės nuotaikos: neklausiau kalėdinių dainų, nesišypsojau praeiviams eidama gatve, nesvajojau, ką norėčiau rasti po Kalėdų egle, o pirkdama dovanas nesijaučiau kaip mažoji Kalėdų Senelio padėjėja. O gaila. Betgi nieko nepadarysi, nuotaika tiesiog nepavyko užsikrėsti - tikiuosi, kad kitais metais viskas vėl sugrįš į savas vėžias. Anyway, šiais metais pasakiau sau: nenoriu gauti jokių dovanų. Vietoj to noriu, kad Kalėdas sutiktų visa šeima, visi sveiki ir visi laimingi.
Ir štai ta didžioji likimo ironija: kelios dienos prieš Kalėdas - brolis paguldomas į ligoninę. Na tiek to, juo, vargšu, ten pasirūpins, viskas bus gerai. Be abejo, gaila, liūdna, ne tik dėl to, kad nepasimatysim ir neapsikabinsim, bet ir dėl to, kad ji ten bus vienas. Kūčių vakarą ir per Kalėdas.
Neprarandu vilties ir su kiek mažiau surūgusiu veidu laukiu Kūčių vakaro, padedu mamai paruošti stalą, netgi nueinu į bažnyčią (!). Viskas gerai.
Kalėdų rytą t.y. šiandien mane pažadina svetimų žmonių balsai. Praeina kiek laiko, kol suprantu, kas vyksta. Močiutė išvežta į ligoninę. Iki pat pietų sėdžiu namuose viena. Jeigu kiek šventinės nuotaikos ir buvo užgimę manyje, dabar jos nebeliko, ji išrauta su visomis šaknimis.
Jeigu tai ne pati Kalėdų Dvasia man spjovė į veidą, nežinau kas dar tai galėjo būti. Gal karma. Vėlgi, ironiška, nes visą gruodžio mėnesį bandžiau būti kiek įmanoma geresnė, stengiausi ištiesti ranką tiems, kam jos reikėjo. Kaupiau karmos taškus. O Kalėdoms štai ką gaunu dovanų - šią tragikomediją ir gražiai įpakuotą, po Kalėdų eglute pakištą, nusivylimą.


Tikiuosi, kad bent jau kaitindama vyną nenusideginsiu rankų. Ar veido.

Ho ho ho!





trečiadienis, gruodžio 16, 2015




Prieš Kalėdas labai lengvai gali pasimaišyti protas: kalėdinių pirkinių karštinės, galvos sukimas, ką kam dovanoti, kaip gražiai įpakuoti dovaną, ar pirkti dovanų maišelį su elniais, ar šventinį popierių su blizgučiais, kokios spalvos; kaip pasipuošti per kūčių vakarienę, ką gaminti Kalėdų dienos pietums, kur švęsti naujuosius, kokią temą vakarėliui pasirinkti.... Tiek daug minčių, tiek daug planų, o tiek mažai laiko. Pasikartosiu, gali tiesiog pasimaišyti protas.
Šiandien paskambinau ligoninėje jau antrą savaitę gulinčiai močiutei. Tai buvo pirmas kartas, kai jai paskambinau (man gėda, aš prisipažįstu). Man beveik nepavyko nieko išpešti apie tai, kaip ji jaučiasi, ką valgo pietums, ar maistas apskritai pakenčiamas, ar nepasiilgo namų, ar gera jos palatos draugė ir panašiai. Bet ji tikrai spėjo manęs paklausti, kaip gyvenu, kada grįšiu namo, kaip praėjo egzaminas, kada bus kitas, ar nepasigavau kokio viruso; spėjo palinkėti, kad būčiau sveika; mažiausiai tris kartus padėkojo už skambutį. Nusišypsojau. Šypsausi. Vienas skambutis ir žmogus žino, kad jis tau rūpi.
Dovanas pirkti, jas kruopščiai apgalvoti, galiausiai pakuoti ir padovanoti yra nuostabus jausmas. Bet dar nuostabesnis jausmas yra paskambinti, parašyti žmogui (nesvarbu, ar feisbuko žinutė, ar sms'as), priminti jam, kad jis tau svarbus, kad jo pasiilgai; arba tiesiog paklausti, ką jis veikia. Paprasčiausias klausimas, bet jis siunčia signalą: mane prisiminė. Puikiai žinau, kad lengva nutraukti ryšius su artimu žmogumi, labai paprasta uždėti gražų pasveikinimą gimtadienio proga ant feisbuko sienos ir paskui vėl lygiai metus sėdėti tyliai rankas sudėjus. Lengva vaidinti užsiėmusius 21 amžiaus žmones, visur bėgančius lekiančius krentančius, nesurandančius laiko sau ir juolab, kitiems. BULLSHIT. Žinot, kas iš tikrųjų sunku? Ryšius sukurti, o tada juos palaikyti.
Žinau, neneigiu, kad visi esam užsiėmę, turim darbų, kai kuriems iš mūsų reikia sėdėti ofisuose from 9 to 5, kai kurie iš mūsų turi lankyti paskaitas universitete, kai kurie po universiteto bėga tiesiai į darbą ir taip be pertraukos. Bet niekad nesame per daug užsiėmę tam, kad pasirūpintume, prisimintume artimą žmogų, draugą.
Jei ne kasdien, jei ne kartą per mėnesį, tai bent jau dabar - prieškalėdinio laikotarpio metu. Pirkit tą supistai brangų laikrodį, pirkit vilnones kojines, dovanokit vonios druskos rinkinius, bet maldauju, prisiminkit tiesiog nuoširdžiai rūpintis ir prisiminti.




šeštadienis, lapkričio 28, 2015

Būna dienų, kai į save veidrodyje pasižiūri kitaip. Tas atvaizdas, jau nesuskaičiuojamus tūkstančius kartų matytas, iš tikrųjų kitoks: veide daugiau simetrijos, šypsena gražesnė, šlaunys ne tokios storos. Arba atvirkščiai: dantys, rodos, kreivesni nei iki šiol, daugiau strazdanų. Tačiau kitaip save matyti galima ir be veidrodžio pagalbos.
Jeigu sustočiau ir pagalvočiau apie pralėkusius metus, visus kada nors išklausytus patarimus, perskaitytas knygas, sutiktus žmones, aplankytas vietas, staiga taptų aišku, kad visa tai sudaro vieną visumą. Taigi pamatyčiau savo gyvenimą kitaip. Visi dalykai - nutikę, apgalvoti ar išgalvoti - nėra be priežasties įvykę ar įsirėžę į gyvenimo giją. Kiekvienas veiksmas, įvykis ar mintis turi tikslą ir rezultatą - pamoką. Netikras draugas buvo spyris į subinę, nuleidimas ant žemės, priminimas, kad gali būti žmonių, ne tokių naivių kaip aš, ne tokių nuoširdžių ar atvirų. Kažkam fizinis darbas buvo priminimas, kad jo užduotis, visgi, naudoti protą kaip pagrindinį įrankį. Netgi nuobodi paskaita, apie niekam neįdomius ir nereikalingus dalykus...ne, tam pateisinimo vis dar neturiu. Tačiau už visų kitų gerų ar blogų, kad ir kaip juos skirstytume, dalykų slypi pamoka ir patirtis. Ir kuo anksčiau apie tai suprasim, tuo mažiau reikės ašaroti, graužtis ir pykti.


penktadienis, lapkričio 13, 2015

you ain't getting any younger, are you?




Noriu vakare išbėgti į lauką, pajausti, kad jau šalta, įkvėpti šalto oro, jausti, kaip šis raižo gerklę; įkvėpti jo taip giliai, kad viduje nebebūtų šiltos vietos. Noriu būti pilna gyvenimo. Dabar. Noriu pajausti kiekvieną emociją. Noriu pritrūkti oro, lyg būčiau ilgai, sunkiai bėgusi. Noriu prisiminti, ką reiškia pjaustant pomidorus įsipjauti pirštą. Noriu patirti nesėkmę. Sėkmę. Šypsotis. Noriu mylimojo lūpų. Noriu, kad vėl išbėgus į lauką šąltų pirštų galiukai. Noriu, kad suktųsi galva. Viskas vienu metu. Noriu būti pilna gyvenimo. Noriu to jausmo, kai pasirinktas padažas - per aštrus, kai ašaroja akys, dega liežuvis ir lūpos; kai kava - per karšta. Noriu prisiminti, kaip saulė kaitina nuogą odą; koks šaltas ežero vanduo; koks jausmas gulėti ant žolės. Noriu visko vienu metu. Noriu būti tokia pilna gyvenimo, kaip dar nė vienas gyvas žmogus nebuvo. Ir kas tame gražiausia? Tai neįmanoma, bet aš svajoju; noriu.



penktadienis, lapkričio 06, 2015



Now that, I disagree with.

Įprastinis vakaras: sėdžiu susirangiusi ant sofos (na, gal ne toks ir įprastinis, nes pagaliau grįžau namo, t.y. pas mamą, kur truputį jaukiau, truputį geriau ir kur yra sofa), skrolinu feisbuke, ir šast, netyčia, šis Moters dienoraščio postas. Praleidžiu pro akis, skrolinu žemyn. Prabėga kelios sekundės. Pala pala. Einu atgal, perskaitau tą patį įrašą vėl. Dvi eilutės. Dvi klaidos: 1) vyrai nėra geriausi mokytojai; 2) vyrai nėra geriausiai išmokantys moteris „gyventi pasikliaujant tik savimi“. Neneigsiu, supratau, jog noriu nuginčyti šią mintį įkvėpta kelių nuostabių, gilių, nuoširdžių video (šitošito ir šito).Tačiau visa tai nėra joks die-hard feministės atsakas, nes aš, indeed, labai mėgstu skustis kojas, pažastis ir depiliuoti kitas vieteles, mėgstu užsidėti trumpą sijoną ir avėti aukštakulnius, dažytis lūpas (no hard feelings). Nepaisant to, labai, tiesiog velniškai norėjau pasakyti, išrėkti, parašyti, kad mano pasitikėjimo neužaugino joks vyras ar vaikinas. Jį užsiauginau pati. Taip, anksčiau minėtas postas, greičiausiai, nebuvo orientuotas į būtent tai, ką noriu pasakyti, bet jis sukėlė tokią reakciją, kuria jaučiu, kad noriu dalintis, todėl, dalinuosi.

Kai visiškai neturėjau pasitikėjimo (daug jaunystės metų atgal, oh the irony, man dvidešimt), nedrįsau net pagalvoti, kad jį man atneš koks nors žavus džentelmenas, princas ant balto žirgo. Tokia mintis nebuvo šovusi į galvą nė vieno karto. Aš, mažumėlę nenormali mergaitė, nedrįsau galvoti apie jokius berniukus, gink dieve, juk buvau kitokia...Dar būdama maža, nerūpestinga, naivi vėjavaikė, neturėjau pasitikėjimo savimi. Taip, mokykloje ne tik, kad jo stigo, jis tiesiog nyko su kiekvienu berniuko ištartu, nauju man skirtu pavadinimu, būdvardžiu ir panašiai. Tas laikotarpis praėjo (vėl dėkoju viskam, kam tik įmanoma) ir likau tik aš prieš save, vienas prieš vieną. Man reikėjo tą dvikovą paversti kažkuo kitu, visiškai priešingu fenomenu, reikėjo, kad tai būtų aš ir mano pasitikėjimas.

Man pavyko. Ne todėl, kad kiti žmonės mane ragino „nekreipti dėmesio į kitų žodžius“. Visiškai ne dėl to, kad su tuo buvo susiję kiti žmonės. Man pavyko susidraugauti su savo nepasitikėjimu, pamilti jį taip, kad jis pavirto pasitikėjimu, tik todėl, kad pagaliau viena pati sau pasakiau, jog galiu. Tai nebuvo staigus nušvitimas. Tai nebuvo savaitę trukęs „gilus, alinantis, akis atveriantis procesas“. Tai buvo kelias, kuriuo einu iki šiol. Aš sakiau sau, tvirtinau, priminiau sau, kad esu, noriu, kad sugebu, kad parodysiu, kad turiu. Kad užtenka. Kad mano veidas tikrai kažkoks kreivas, bet jis visgi netrukdo man dainuoti. O mano ilga nosis (literally, fizinė savybė) netrukdo man mokytis, turėti svajonių, ruoštis brandos egzaminams ir įstoti į universitetą. Svarbiausia, kad mano šiek tiek apvalesnės formos ir yra mano dalis. Dalis, kurią noriu šiek tiek sumažinti (galima sakyti, kad ir truputį išmesti), bet ji nepadaro manęs mažiau manimi dėl to, kad jos nepatinka, sakykim, kas dešimtam žmogui.

Aš pradėjau tikėti savimi taip, kaip niekad. Tai buvo keleto metų iššūkis, kelias, kuris neturi pabaigos (išskyrus tada, kai mane jau atšalusią sudegins). Ok...Bet kuo tai susiję su vyrais? Tuo, kad nė viename kelio metre jų nebuvo. Nebuvo nė vieno, kuris padėtų man suprasti savo stiprybes, o ką kalbėti apie tai, kad vyras mane išmokytų „gyventi pasikliaujant tik savimi“....pfff... Šita žavi, garbanota dvidešimtmetė visko išmoko pati. Kaip ir bet kuri kita graži, drąsi, savimi pasitikinti moteris. Jos pašonėje gal ir yra vyras, bet little does he know, kad jo moteris moka gyventi pasikliaujanti tik savimi ir be jo pagalbos (mokymų, hahahahaaha).

Pasitikėjimas nėra įkalbamas t.y. aš galiu pasakyti savo draugei, kad ji turi kuo didžiuotis, yra nuostabi bei išskirtinė ne tik savo išvaizda, bet idėjomis, elgesiu, požiūriu, tačiau jeigu ji nepradės tuo tikėti pati - niekas nesikeis.
Pasitikėjimas nėra išmokstamas t.y. aš galiu tai pačiai draugei sakyti: įsivaizduok visus šalia esančius žmones vaikštančius su juokingais apatiniais, arba, fake it till you make it, bet tai nebūtinai suveiks.
Pasitikėjimas gali būti įkvepiamas t.y. aš galiu rašyti ilgiausius postus (kaip šis, pavyzdžiui), pasakoti savo pasitikėjimo 'istoriją' ir ji, galbūt įžiebs ugnelę vienos merginos ar vaikino (velniop seksizmą) akyse.
Tačiau ugdant, brandinant ir lavinant savo pasitikėjimą svarbiausias asmuo tau esi tu (ne vyras -moteriai, ne moteris - vyrui, ne moteris - moteriai, ar vyras - vyrui). Tu - tau.

sekmadienis, lapkričio 01, 2015

20160101

Kadangi pastaruosius metus vis skeptiškiau žiūrėjau į naujametinius pažadus ir visą tą žavų fucking tikslų užsibrėžimą, prieš keletą dienų, visiškai netikėtai, laiku, kai aplanko geriausios mintys - prieš einant miegoti - sugalvojau kur kas įdomesnę alternatyvą. Kodėl neapgalvojus ir neužsirašius visų tų pažadų dar gerokai prieš Naujuosius? Dabar, pavyzdžiui, tam puikus metas - liko lygiai du mėnesiai iki Naujųjų t.y. du mėnesiai skirti vien savo užsibrėžtų tikslų įgyvendinimui. Kam laukti dienos, kai atversime naują baltą lapą, ant kurio rašysim 2016-01-01, tam, kad galėtume po truputį sukurti naują, geresnę savo versiją, kitaip tariant, update'inti save? Ar nebūtų geriau sausio pirmąją jau pabusti atsinaujinus visus savo galvos ir širdies appsus, susikūrus ar patobulinus savo išsvajotąją asmenybės pusę?



Nežinau kaip jūs, bet aš dabar pat jungiuosi Wordą ir rašausi visus savo mini pažadus, visas smulkmenėles, dalykus, kuriuos noriu patobulinti dar iki Naujųjų. Tam, kad sausio pirmąją nereikėtų kurti to paties sąrašo ir gailėtis, kad nepadariau to anksčiau.



šeštadienis, spalio 24, 2015

try to tell myself there's freedom in the loneliness

Ilgai bandžiau sudėti save į rėmus, supakuoti save į kartoninę dėžutę, sulįsti tarp briaunų, linijų ir kitų žmonių sugalvotų taisyklių. Bandžiau susilenkti, nuleisti galvą - kad tik tilpčiau, kad tik pasislėpčiau ir kad tik per kraštus nesimatytų nė vienas mano pirštelis, viršugalvis ar garbanų sruoga. Bandžiau. Bet galiausiai supratau, kad per ilgai bandžiau, per mažai stengiausi. Išvada? Juk niekada ir nereikėjo stengtis. Kodėl? Nes ne man reikia sulįsti į dėžę, tarp linijų, į stereotipus, į visų kitų norus. Aš didesnė už visa tai. Aš augu, aš stiebiuosi, aš šokinėju - bandau pasiekti kuo aukščiau. Ne man taikytis ir bandyti patenkinti kitų lūkesčius. Ne man stengtis susilaužyti sau sparnus. Ne man keistis tik tam, kad kiti tai pastebėtų, palinksėtų galva ir puse šypsenos praneštų apie savo pritarimą. Nelaužysiu savo sparnų. Nenoriu. Ne man bandyti sutilpti į paprastą, kažkieno suformuluotą manęs apibūdinimą. Aš čia tam, kad lipčiau per galvas, nutrinčiau ribas ir šypsočiausi, garsiai garsiai juokčiausi eidama gatve ir papūsčiau lūpas vos kažkas man nepatinka. Ne man nutylėti savąją ir pritarti svetimai nuomonei, jei ji nė kiek man netinka. Ne man būti tuo, kuo kažkas nori, kad būčiau. Aš kuriu save. Per ilgai buvau nustūmusi šią mintį užmarštin.

Laikas keltis, Aušra, laikas keltis!

šeštadienis, rugpjūčio 01, 2015

ketvirtadienis, liepos 23, 2015

Man tik smalsu, ar dar prisimeni, kaip išlinksta ir pakyla mano lūpų kampučiai kai šypsausi; arba kaip suraukiu antakius kai supykstu; kaip spindi mano akys kai esu laiminga; ar užsimerkęs girdi mano balsą, mano juoką, ar jauti, kaip sulėtėja mano kvėpavimas? Man tik smalsu.

Ar gailiesi?

Ar liūdi?

Negražu tai pripažinti, bet norėčiau tau vaidentis. Norėčiau, kad medžių viršūnes blaškantis vėjas tau primintų mano vardą; kad žemėje matytum mano akis; kad pievose aidėtų mano juokas; kad savo automobilio veidrodžiuose išvystum mano šešėlį; kad užmerkęs akis prieš užmigdamas matytum mano blakstienas. Aš tave užmiršiu, bet noriu tau vaidentis.




šeštadienis, birželio 27, 2015

I found my heart had grown colder but the warmth of your kiss I can't dismiss



Supuosi nukritusi ant savo vasarinių sūpynių, tęsdama jau keletą metų puoselėjamas tradicijas; rankose juodais viršeliais apgaubta knyga, kairėje kažkur nuo stadiono atbildantis kamuolio dunksėjimas į žemę, o dešinėje - skruostą ir koją šildanti saulė. Ir taip įlendu į knygą, kad nejučiomis pradingsta laikas, ištirpsta minutės ar valandos - jau nebesvarbu - ir tik dėl saulės keičiamos būvio vietos pagražėjęs lauko apšvietimas, kurį pastebiu puse žvilgsnio, primena, kad taip sėdžiu, regis, jau ne pirmas dešimt minučių. Ir galiausiai taip viską pamirštu, kad netikėtai pastebiu knygoje saulės atspindį, susiliejusias eilutes, kažkokį keistai malonų spalvų bei šviesų žaismą, o mintys kažkokios padrikusios ir išbarstytos, paklydusios ir nerandančios sau vietos, visai kaip tos spalvos; ir tada suprantu, kad po visų metų pertraukos mane vėl bučiuoja vasara.




sekmadienis, birželio 14, 2015

birds flying high, sun in the sky, breeze drifting on by, it's a new dawn, new day, new life

Geriausi pusryčiai yra 2pm, vasarą, pas mamą, kai tik nusiprausi ir sėdi prie stalo; į lėkštę taip tingisi įsidėti ką tik iš daržo atneštų salotų ir kitų žalumynų, tad valgai tiesiog iš visos salotinės. O tada diena prasideda: arba bėgi į lauką su knyga, krenti ant supynių ir degini kojas, arba šiek tiek ilgiau pasilieki ant lovos, kuri vasariškus playlistus su daug popso ir kitokio nerimto tipo dainomis, bet viskas ok ir atleidi sau šias muzikines nuodėmes, nes dabar vasara, o vasarą viskas galima.
Kol kas atostogauju tik ketvirtą dieną, bet jau beveik pripratau prie šios žavios, nerūpestingos vasarinės atostoginės rutinos. Vis dar lakstau tarp Vilniaus ir mamos namų, bet tai tik lengvas, sakyčiau, malonus mažas rūpestėlis, nes galiu guosti save, jog Vilniuj nereikės sėsti į antrą troleibusą ir lėkti į paskaitas, instead, galima pavažiuoti viena stotele toliau ir su draugais kepintis ant betono centre, o namie, on the other hand, nereikės rūpintis, kad yra namų darbų, kad kažko nespėsiu arba parinsiuosi ir graušiuosi, nes su tam tikra intencija nedarysiu, kas privaloma.
Ir vėl saulė, pieva, vėjas, šiltas lietus ir jokių rūpesčių (išskyrus užsitęsusias ir nesėkmingas darbo paieškas ir šiokį tokį popierinių eurų trūkumą), vėl naujos knygos, įkvėpimas, naktinis dangus ir raudonai dažanti saulė, gražesnė oda, ryškūs nagai, suknelės-sijonai-šortai, nušviesėję plaukų galiukai, gera nuotaika ir visiškas chilloutas.
Būtent tokią vasarą, tokias atostogas ir prisimenu; būtent to ir laukiau visą tą laiką, kol dar reikėjo keltis su vieninteliu klausimu galvoje: ar nieko nepamiršau, ar visoms paskaitoms pasiruošiau? Dabar klausimų nebeturiu. Pabundu ir keliuosi tuščia galva, be rūpesčių tik su lengvu smalsumu, ar jau galima eiti dengintis.
Ir viskas.
Feeling good.



penktadienis, gegužės 01, 2015

antradienis, kovo 24, 2015

I just gotta get out of this prison cell, someday I'm gonna be free, Lord

Kai kurie žmonės neatidėlioja. Netingi. Nesislepia. Bėga paskui savas svajones. Parpuola, nusibrozdina kelius, nusivalo kraują, vėl bėga. Saulė jiems tikriausiai nudegina odą, vėjas į akis pripučia kelio dulkių. Bet jie bėga. Jie žino kur ir, svarbiausiai, kodėl bėga. Ir jie pasiekia finišo liniją.

Ir tada esu aš, ta atidėliojanti. Tingiu. Vengiu problemų. Išsisukinėju. Nebėgu. Dažniausiai neparpuolu - juk nebėgu. Saulė man lengvai glosto odą, o vėjas į visas puses lengvai mėto garbanas. Aš nebėgu. Nežinau kur link ir, svarbiausia, kodėl nebėgu. Ir finišo linijos nepasiekiu - jos juk nėra.

Ir tada mūsų keliai kažkaip susikerta. Jie bėga, aš - nebėgu, bet mes susitinkam. Jie turi įžūlumo pakankamai, kad drįstų įsukti į mano kelią. Ir mano gyvenimą. Ir čia jie bėga. O tam, kad mes pasikalbėtume, kad susikalbėtume, aš privalau pasiekti tą patį tempą - turiu bėgti. Niekada nemėgau bėgimo, mokykloje visad atbėgdavau paskutinė, o dabar man reikia bėgti... Nes tie, kurie savo tvirtais raumenimis apklijuotomis kojomis atėjo pas mane, nori pasikalbėti.

Ir aš bėgu, nes žinau, kad nemandagu būtų nutraukti ką tik prasidėjusį pokalbį.




sekmadienis, kovo 08, 2015

I asked him if he does this every day, he said "Often" Asked how many times I rode the wave, "Not so often"



Paprastai laikausi taisyklių, nenusižengiu ir paisau viešosios tvarkos. Jaučiuosi saugiai žinodama, kad netrukdau aplinkiniams, nevaržau kitų laisvės, gerbiu žmonių, įstaigų požiūrį, tikėjimą - visa tai, kas svarbu kitiems ("ir mano pačios gerovei"). Iki čia viskas gerai. Tačiau nepaisant šio žavaus supratimo, aš darau blogiau - laužau savo taisykles. Tas, kurias susikuriu ir verčiu save laikytis: nes mano moralė taip liepia, nes kažkur giliai širdyje labai noriu jų laikytis, nes suvokiu, kad reikėtų save įtalpinti  į savo pačios rėmus, noriu būti inside the box. Tada sutrinku ir susimąstau: o kuris asmuo (nes, kaip pati sprendžiu, savam kūne gyvenu ne viena) iš tikrųjų kuria tas visas taisykles, tuos macro/micro įstatymus, nubrėžia linijas ir sako ''Stop''. Kuris mano organas, kuri kūno vieta visa tai nusprendžia ir turi galios tiek, kiek mūsų valstybės įstatymų leidžiamoji valdžia? Vėl grįžtu prie apmąstymų, filosofavimo, klausimų kėlimo. Gal nieko čia tokio, kad truputį peržengiu liniją, nesustoju, kada reikia, iškišu galvą iš tos dėžės, išlendu, netelpu į rėmus. Ar atvirkščiai - gal gerai, kad noriu save varžyti, bandau save varžyti bei kontroliuoti, laikausi principų, taisyklių ar kad kaip tai būtų galima pavadinti. Kuri pusė čia laimi? Galiausiai nebesuprantu, kuri pusė yra kuri, kas ką palaiko, kas mano kūne atlieka "įstatymų kūrimo" vaidmenį, o kas visą tą sunkų darbą vetuoja. After all, aš jau pratusi prie sumaišties savo smegenyse ir juolab širdyje. Lyg visad gyvenčiau konflikte. Ne širdis vs protas, o aš vs aš. 

Tai kaip dėl tų klaidų? Ar tai apskritai klaidos? Kas nustato, kada vienoks mano elgesys tik nusižengimas, mažas suklupimas, o kada jau klaida? Sakyčiau...Aušra, get your shit together.

O tarp kitko, jau pavasaris...
Cheers!

antradienis, sausio 27, 2015

i've been crushed, beaten down, still i'm hopelessly inlove

Du-nulis-vienas-penki-ųjų pirmas mėnuo jau beveik dingo. Antras jau keliasi, lipa iš lovos, tuoj prigriebs šalčio kepurę ir sniego skraistę - atlėks. Ir aš tik dabar, tik tik dabar susimąsčiau apie visus tuos...pasižadėjimus naujiems metams. Susimislijau apie tikslus, siekius, spyrius sau į subinę... Ir nusprendžiau, kad pavargau gyventi be tikslo.
Kada paskutinį kartą buvau užsibrėžusi kažko siekti? Kada dar teko dėl kažko stengtis, vieną prie kitos klijuoti kažkokias sulūžusias, plyšusias, sudilusias detales, kad galiausiai iš jų išeitų graži mozaika? Kiek kartų teko suklupti, bet paskui vėl atsistoti prisiminus viską, dėl ko ėjau tuo keliu? Kada buvo tie kartai? Ne visai seniai, bet ne vakar, ne šį mėnesį, gal netgi ne keturioliktais metais....O tai gąsdina. Baisu eiti, kai stebi tik kelio ženklus, o žemėlapio neturi; žinai, kad tuoj prieisi sankryžą, bet nežinai, kur link veda kiekviena kelio atšaka. O man, turinčiai problemų su koordinacija, žemėlapis ir kelio išsišakojimų išmanymas praverstų. Todėl pirmasis pažadas, kurį garsiai iššaukiu šiandien - pasižadėti daugiau; man reikia pasižadėti daugiau. Man ir vėl reikia išsitraukti tą seną, apdulkėjusią dėžutę, kurioje laikydavau visas savo svajones. Reikia ją atrakinti, reikia įdėti naujų svajonių, prisiminti senas, iš naujo jas apgalvoti, jas pildyti. Tada vėl galėsiu šypsotis įveikusi pirmą pasitaikiusią kliūtį; vėl galėsiu verkti pirmąkart patyrusi nesėkmę; galėsiu užversti galvą, pažiūrėti į dangų, pagauti vėjo kvapą. „Čia kvepia mano svajone“ - sakyčiau. Vėl žinočiau jos kvapą, vėl jį sekčiau, jo siekčiau, jo norėčiau ir juo tikėčiau. Ir vėl viskas būtų gerai.
Bus gerai.
Visad būna.



šeštadienis, sausio 17, 2015

take it all, take it all, i have so much love to give



Ir visai nesvarbu, kieno ranka dažniau bus ant mano kaklo: mano pačios ar jo, bet vyrai niekada nepasakys kas aš esu. Visada sprendžiau, visada spręsiu tik aš.

Pabaiga.

antradienis, sausio 06, 2015

Nieko tokio kai biški su-fail-ini vieną egzaminą, bet paskui žmonės troleibuse labai gražiai šypsosi. Ir merginos atsistoja, kad užleistų močiutes ir senelių šalikai labai gražūs.
Lauke slidu, Gedimino prospekte visi praktiškai slidinėja-čiuožinėja, bet saulė šviečia ir labai gera. Visad labai gera.

Nieko tokio kai kartais biški su-fail-ini.


penktadienis, sausio 02, 2015

2015 #2

Naujųjų metų pažadai? Vienas kvailiausių dalykų, kuriuos mes galim susigalvoti. Kodėl, kam pradėti sausio pirmąją kai gali pradėti vasario antrą? Kovo septintą? Gruodžio dvidešimt trečią? Ieškom vis gražesnės datos, sugalvojam vis naujų pasiteisinimų. 
Bet žinot ką? Kad ir kaip ten būtų, aš esu tarp tų kvailelių, kurie jei ne žada ir planuoja, tai bent jau skaito kitų planus bei pažadus, semiasi motyvacijos. Žinau, kad, tikriausiai, nepadarysiu daugiau nei 3% palyginti su du tūkstančiai keturioliktais, bet ir trys procentai yra kažkas.
Tik noriu, kad nebūtų mažiau. Kad nebūtų minusas. Ir tada metai bus geri. Gražūs. 
Du tūkstančiai penkiolikti. 
Greitai.
Kažkur skubam?
Neee. 
Dar dvylika mėnesių, niekur neskubėkim.