Nežinau, kodėl svajoja kiti. Juolab nežinau, kodėl svajoju pati.
Kartais užsimerkiu ir matau save kitoje aplinkoje. Kažkodėl visada plačiau besišypsančią ir garsiau besijuokiančią, labiau mylinčią ir labiau pasiilgtą. Dažniausiai dainuojančią prieš tūkstančius žmonių, rašančią dainas savo mažame butuke, o kūrybos keliu vedantį įkvėpimą besisemianti iš visko, iš nieko, iš dulkės.
Kartais svajoju, nes noriu kad svajonės išsipildytų. Kad iš tikrųjų eičiau gatve ir matyčiau daugiau nei pilkus šaligatvius, kreivai sudėstytas plyteles; daugiau nei gatvių žibintus, nuniokotas stoteles ar nepaaiškinamai klaidų Vilniaus senamiestį. Kad iš tikrųjų rašyčiau nebijodama kritikos, nebijodama savo minčių, nebijodama savo kūrybiškumo. Kad dainuočiau ne tik sau, kad išgirstų mane daugiau nei sienos ir mama.
Kartais kelias svajonių link pasidaro klampus. Kartais tenka sustoti ir kęsti lietų nesiglaudžiant net po menkiausiu stogu. Kartais lietus įsigeria į drabužius, nuplauna net brangiausią veido kremą, bet neišplauna minčių. Kartais kelyje link svajonės stovi ilgiau nei norėtum, ilgiau nei turėtum, bet trumpiau nei galėtum. Dalį kelio dar vadovaujiesi kelio ženklais, sutinki žmonių, patariančių, kurią kryptį rinktis, kartais dar sublyksi kelrodė žvaigždė. Tačiau bet kurią sekundę kelias tampa...vienišas. Kelionė tampa vieniša. Žmonės, kurie bent jau kuždėdavo apie kryptis, likę už nugaros, o tu nebegali parbėgti atgal. Todėl eini vienas. Eini toliau. Ir lauki kryžkelių, kitų kelio išsišakojimų, tiltų ir pertvarų, Stop ženklų. Eini, nes kažkur tavęs laukia svajonė.
Tačiau kartais, nakčiai atėjus, užsimerkiu ir visą kelionę tik įsivaizduoju. Įsivaizduoju svajonės siekimą. Arba svajonė pasirodo per didelė, arba aš per silpna, per maža ir per kukli.
Ir visgi, kodėl man davėt šią svajonė? Kodėl dėjot viltis? Ar aš pati ją prisijaukinau, ar ji prisijaukino mane? Rodos, jog mudvi neišskiriamos. Tad klausimas iškyla kitas- kuri pirma prieis: aš prie jos, ar svajonė prie manęs?
