Taip prasideda - taip ir baigiasi. Jaudulys, nežinia, daug klausimų ir baimės. Atėjome į pirmą klasę įsikibę mamos ar tėčio rankos, o išeidami ją paleisime. Pirmoje klasėje bijojome mokytojų, kitų, tokių pat nežiniukų, ir ateities. Dabar jau nebebijome būti savimi, išsiskirti, laisvai bendraujame, nesislepiame ir nebėgame, kai kažkas išgąsdina. Bet ateities baimė liko. Ji visad augo. Tik šįkart ji kitokia. Nežinia traukia.
O mokyklos slenkstį dar peržengsime šimtus kartų. Bet jie nebus tokie, kaip dabar. Iki šiol. Iki rytoj. Tada jau tik pravėrę mokyklos duris suprasime, kad... čia. Vieta, kur jau nepasiklysime, nes klaidžiojome, mėtėmės ir ieškojome savęs tuos visus metus. Kur laikrodžiai rodo ne laiką, o suvokimą. Suolai klasėje ne šiaip sėdėti - ugdyti save. Ašaromis apipiltos palangės, ir tos, atrodys kaip pašventintos.
Kai išeini, dalelė tavęs lieka. Kitą dalelę tos stebuklingos vietos pasiimi su savimi. Mokykla tave gali pamiršti, bet tu mokyklos - ne. Todėl ją visada nešiosiesi su savimi. Todėl negėda verkti, nes visa tai baigėsi. Rojaus kampelis su netikrų ir perdėtų kančių valandomis. Juoku aidintys koridoriai ir piktai užtrenktos durys. Daugiau nesinorės iš čia bėgti. Norėsim tik sugrįžti.
Mokytojo veidas. Susirūpinęs, nuoširdus. Pamokos, kurių nerasi jokiame vadovėlyje. Gyvenimo patirtimi grįstos istorijos. Drąsinantys žodžiai. Nuoširdi šypsena. „Viskas gerai“. Juokas. Algebros užduotys. Gramatikos pamokos: „Deja“. Istorijos faktai, lentelės, mokytojos pasakojimai. Literatūriniai samprotavimai, visiški nusišnekėjimai ir bene pavykę filosofavimai.
Geriausias laikas, kurį praleidau savo vidurinėje, - aktų salėje, muzikos kabinete. Čia gimdavo kažkas tyro ir tikro. Čia liedavosi ašaros, čia buvo gera skųstis, gera pykti, išgyventi ir būti. Tiesiog būti. Dainuoti, išdainuoti ir jausti. Kurti. Repetuoti, nervintis, šypsotis. Sau, sienai ir muzikai. Dalintis patirtimi, geru žodžiu, melodija. Čia jau ne tik buvau. Čia gyvenau. Bet gyvenau ir kitur. Gyvenau kiekvienoje klasėje, kiekviename koridoriaus kvadratiniame centimetre. Nors visada norėdavosi ištrūkti iš tų keturių sienų tvankaus pastato, dabar norėsis daugiau uždarumo ir velniop veržimąsi. Bet per vėlu.
Išeinam? Veikiau išbėgam. Skubam gyventi. Patirti. Skubėjom. O šiandien norisi sustoti. Kiekviena ašara už kiekvieną brangią akimirką. Kiekvienas širdies dūžis už laikrodžio tiksėjimą lėčiausių pamokų metu. Liūdinčios akys ir žydinti širdis - čia buvo gera. Čia buvo namai. Čia liks namai. Liks ir vaikystės dienos. Liks  bėgimas iš pamokų ir bėgimas nuo žmonių. Sąžinės graužatis ir akiplėšiški poelgiai. Vaikiškas juokas ir dar juokingesnis liūdesys.
Tebūnie.
Buvo.
Išeinam. Atidarysim mokyklos duris paskutinį kartą kaip gimnazistai, mokiniai. Paskutinį kartą dar pabėgsim iš vienos kitos pamokos, juoksimės pamiršę rytojų ir tyliai liūdėsim sėdėdami parke. Džiaugsmingai išeisime tas duris trenkę ir... tada viskas. Stosime į savas pozicijas. Kova su ateitimi. Kova su pasauliu. Čia jau paleisime mokytojo ranką, mamos ranką ir skrisim. Pasitiksim saulę jau užaugę. Šiek tiek didesni. Iki atestatų įteikimo. Dar liks tas mažas, trumpas siūlelis, laikantis surištus sparnus. O tada viskas.
Taip prasidėjo - taip ir baigsis.

Būna sunku. Bet jei myli save ir gerbi savo svajones - įmanoma.

nejau pažvelgt į mano bejėgystę panūdo tavo siela išdidi

Dear X,

atsimerk. Po velnių, apsidairyk aplink! Nuvalyk dulkes nuo akinių, pravalyk širdies lentyną, atsiversk ir ant sienos pasikabink kalendorių, ten, kur jau rodo, kad atėjo gegužė. Ten, kur atvertus paukščiai čiulba lyg jiems būtų nusispjaut, o pievose rytais spindi lietaus lašai. Kur dangus neturi spalvų - tik mėlyną su įsimaišiusiomis baltomis, minkštutėmis plunksnomis per vidurį ir kur saulė nenoriai užleidžia vietą draugui mėnuliui.
Šiandien ėjau miesto gatvėmis, nuo lietus plaukus saugojo skėtis. Ėjau ir, galbūt pirmą kartą šiais metais, neskubėjau. Nes miestas jau žaliuoja. Nes lietus nuplauna dulkes ir nuo batų, ir nuo sielos. Ėjau ir giliai į plaučius traukiau mašinų išmetamosiomis dujomis užterštą orą, tik šis, šiandien, atrodė gaivus ir tyras lyg niekad. Dangus buvo apniukęs, bet kažkur širdy švietė saulė. Ir buvo šilta.
Supratau, kad gyvenimas neprasidės baigus mokyklą. Neprasidės sulaukus aštuoniolikos. Net susiradus darbą. Nereikia būti filosofu ar išminčiumi kad suprastum - tai, kas vyksta dabar, yra gyvenimas. Viena ilga, jau keliolika metų trunkanti akimirka - gyvenimas. Jis, ko gero, prasideda tada, kai supranti, jog esi žmogus (kad ir kiek metų jau būtum sulaukęs). Ir nereikia kvailai teisintis, pūsti problemas it muilo burbulus bei į išorę išskirti pesimizmą - gyvenimas prasideda tik vieną kartą; tada, kai tai supranti. Viskas, kas vyko iki šiol, yra tik vienas didelis nesusipratimas, pagirios po ilgos nakties. O tas istorijos kontrolinis, galbūt sunkiausias per dvejus metus - cha!, vienas iš tų pokštų, kurie nutinka prieš egzaminą.
Reikia atverti duris džiaugsmui ir meilei, į vidų įsileisti optimizmo ir gražių minčių. Gal pasidaryk skanios arbatos, kurioje smagiai nardo citrinos griežinėlis? Gal atsidaryk langą ir leisk kambariui kvėpuoti lauko oru. Gal parašyk draugui, apkabink mylimą ir pabučiuok patinkantį? Gal tiesiog SHUTTHEFUCKUP ir nesiskųsk? Gyvensim taip, kaip tą gyvenimą susikursim. Tuo jis ir gražus, neabejotinai visų labai skirtingas.
Grįžkim ten, kur pradėjom.
Atsimerk,


Aušra