nothing for you, whore...

...arba Kalėdos, kai nustojau tikėti stebuklais.

Šias Kalėdas (14:08, diena vos spėjo įpusėti, o aš jau sėdžiu visiškam emociniam dugne) man norisi tik verkti ir laukti, kada jos baigsis. Na, nėra viskas taip blogai, kad reikėtų verkti, bet aš noriu ir viskas. Jokių paaiškinimų.
Ironiška, bet prieš keletą dienų galvojau rašysianti postą apie tai, kaip šios Kalėdos bus kitokios, nes smarkiai (o gal tik man taip atrodo) pasikeitė mano požiūris. Trumpai tariant, man labai patinka dovanoti dovanas, tačiau lygiai taip pat labai mėgstu ir jas gauti. Visad taip buvo, nuo pat vaikystės - užaugau žinodama, kad dovanos yra a must, neatskiriama Kalėdų dalis. Šiais metais visiškai nejaučiau pakilios, šventinės nuotaikos: neklausiau kalėdinių dainų, nesišypsojau praeiviams eidama gatve, nesvajojau, ką norėčiau rasti po Kalėdų egle, o pirkdama dovanas nesijaučiau kaip mažoji Kalėdų Senelio padėjėja. O gaila. Betgi nieko nepadarysi, nuotaika tiesiog nepavyko užsikrėsti - tikiuosi, kad kitais metais viskas vėl sugrįš į savas vėžias. Anyway, šiais metais pasakiau sau: nenoriu gauti jokių dovanų. Vietoj to noriu, kad Kalėdas sutiktų visa šeima, visi sveiki ir visi laimingi.
Ir štai ta didžioji likimo ironija: kelios dienos prieš Kalėdas - brolis paguldomas į ligoninę. Na tiek to, juo, vargšu, ten pasirūpins, viskas bus gerai. Be abejo, gaila, liūdna, ne tik dėl to, kad nepasimatysim ir neapsikabinsim, bet ir dėl to, kad ji ten bus vienas. Kūčių vakarą ir per Kalėdas.
Neprarandu vilties ir su kiek mažiau surūgusiu veidu laukiu Kūčių vakaro, padedu mamai paruošti stalą, netgi nueinu į bažnyčią (!). Viskas gerai.
Kalėdų rytą t.y. šiandien mane pažadina svetimų žmonių balsai. Praeina kiek laiko, kol suprantu, kas vyksta. Močiutė išvežta į ligoninę. Iki pat pietų sėdžiu namuose viena. Jeigu kiek šventinės nuotaikos ir buvo užgimę manyje, dabar jos nebeliko, ji išrauta su visomis šaknimis.
Jeigu tai ne pati Kalėdų Dvasia man spjovė į veidą, nežinau kas dar tai galėjo būti. Gal karma. Vėlgi, ironiška, nes visą gruodžio mėnesį bandžiau būti kiek įmanoma geresnė, stengiausi ištiesti ranką tiems, kam jos reikėjo. Kaupiau karmos taškus. O Kalėdoms štai ką gaunu dovanų - šią tragikomediją ir gražiai įpakuotą, po Kalėdų eglute pakištą, nusivylimą.


Tikiuosi, kad bent jau kaitindama vyną nenusideginsiu rankų. Ar veido.

Ho ho ho!

Prieš Kalėdas labai lengvai gali pasimaišyti protas: kalėdinių pirkinių karštinės, galvos sukimas, ką kam dovanoti, kaip gražiai įpakuoti dovaną, ar pirkti dovanų maišelį su elniais, ar šventinį popierių su blizgučiais, kokios spalvos; kaip pasipuošti per kūčių vakarienę, ką gaminti Kalėdų dienos pietums, kur švęsti naujuosius, kokią temą vakarėliui pasirinkti.... Tiek daug minčių, tiek daug planų, o tiek mažai laiko. Pasikartosiu, gali tiesiog pasimaišyti protas.
Šiandien paskambinau ligoninėje jau antrą savaitę gulinčiai močiutei. Tai buvo pirmas kartas, kai jai paskambinau (man gėda, aš prisipažįstu). Man beveik nepavyko nieko išpešti apie tai, kaip ji jaučiasi, ką valgo pietums, ar maistas apskritai pakenčiamas, ar nepasiilgo namų, ar gera jos palatos draugė ir panašiai. Bet ji tikrai spėjo manęs paklausti, kaip gyvenu, kada grįšiu namo, kaip praėjo egzaminas, kada bus kitas, ar nepasigavau kokio viruso; spėjo palinkėti, kad būčiau sveika; mažiausiai tris kartus padėkojo už skambutį. Nusišypsojau. Šypsausi. Vienas skambutis ir žmogus žino, kad jis tau rūpi.
Dovanas pirkti, jas kruopščiai apgalvoti, galiausiai pakuoti ir padovanoti yra nuostabus jausmas. Bet dar nuostabesnis jausmas yra paskambinti, parašyti žmogui (nesvarbu, ar feisbuko žinutė, ar sms'as), priminti jam, kad jis tau svarbus, kad jo pasiilgai; arba tiesiog paklausti, ką jis veikia. Paprasčiausias klausimas, bet jis siunčia signalą: mane prisiminė. Puikiai žinau, kad lengva nutraukti ryšius su artimu žmogumi, labai paprasta uždėti gražų pasveikinimą gimtadienio proga ant feisbuko sienos ir paskui vėl lygiai metus sėdėti tyliai rankas sudėjus. Lengva vaidinti užsiėmusius 21 amžiaus žmones, visur bėgančius lekiančius krentančius, nesurandančius laiko sau ir juolab, kitiems. BULLSHIT. Žinot, kas iš tikrųjų sunku? Ryšius sukurti, o tada juos palaikyti.
Žinau, neneigiu, kad visi esam užsiėmę, turim darbų, kai kuriems iš mūsų reikia sėdėti ofisuose from 9 to 5, kai kurie iš mūsų turi lankyti paskaitas universitete, kai kurie po universiteto bėga tiesiai į darbą ir taip be pertraukos. Bet niekad nesame per daug užsiėmę tam, kad pasirūpintume, prisimintume artimą žmogų, draugą.
Jei ne kasdien, jei ne kartą per mėnesį, tai bent jau dabar - prieškalėdinio laikotarpio metu. Pirkit tą supistai brangų laikrodį, pirkit vilnones kojines, dovanokit vonios druskos rinkinius, bet maldauju, prisiminkit tiesiog nuoširdžiai rūpintis ir prisiminti.