2018 goes 2019

Jau kelerius metus iš eilės jiems pasibaigiant sakau, jog va šitie tai buvo geriausi so far. Ir kol kas tradicijų nelaužau. 2018-ieji buvo beprotiški. Labiau iš gerosios pusės. Gal tik iš gerosios. Ir jau trečius metus iš eilės norisi naujuosius pasitikt su aiškiai mintyse sudėliotais tikslais.

1. Parašyti magistrinį, baigti mokslus ir pasiimti magistro diplomą.
2. Sudalyvauti atrankoje dėl naujos darbo vietos ARBA išvykti į stažuotę. Jei nepavyksta pirmas, privalomas antras variantas.
3. Aplankyti bent 2 šalis.
4. Sugrįžti į Italiją (preferably, Pizą).
5. Sustiprinti / pradėti stiprinti italų kalbos žinias.
6. Išmokti taupyti (šiais metais bandžiau, kitais reikėtų bandyti toliau).
7. Nueiti bent į tris spektaklius, tris kino filmus,  bent tris koncertus ir bent į porą techno vakarėlių.
8. Jokių panikos priepuolių.
9. Bent kartą per savaitę prieš miegą padėkoti už tai, ką turiu.
10. Bent 5 knygos. Ne mažiau.

2019 bus įdomūs. 

Cannot fucking wait!

Yra du pasirinkimai, kai jau atrodo, kad viskas - energijos nebėra, motyvacija palaidota ir viskas eina velniop:
1) pasiduoti
2) sukąsti dantis ir varyti toliau.

Ir nors kurį laiką elgiausi tarsi pasirinkusi pirmą variantą, visgi supratau, kad su antru bus įdomiau.

ne è valsa la pena

Patirti didžiausią iki šiol savo gyvenimo nuotykį, sugrįžti iš Italijos pragyvenus ten beveik visą vasarą - du su puse mėnesio - nėra pats lengviausias dalykas pasauly. Nuo beveik nieko neveikimo (arba labai minimalaus darbo, if i may) prie darbo ir magistrantūros studijų baigimo metų, nuo odą svilinančios saulės ir žydros jūros prie geltonų lapų ir šaltų dienų, nuo vasaros prie rudens, nuo pasakos iki r e a l y b ė s. Ir tuomet stačia galva nert į rūpesčių ir streso šulinį: iš naujo mokytis dėlioti savo laiką ir stengtis per dvidešimt keturias valandas padaryti tiek, kiek normaliomis sąlygomis būtų galima nuveikti per bent dvidešimt šešias. Laužyt galvą ir per ją verstis svarstant "o kur dabar gyventi, kaip rasti naujus namus, kaip greičiau juose apsigyvent". Ir apskritai, gal ta Italija taip sumaišo visą vertybių sistemą ir sustato viską į vietas taip, kad tik dabar supranti, kad iki šiol viską darei ir vertinai ne taip, kaip iš tikrųjų norėjai. Ir tada tenka ieškoti balanso tarp senųjų įpročių, jų prisijaukinimo iš naujo ir naujųjų įpročių įvedimo į kasdienį gyvenimą. Lots of work, žinokit. Tai taip ir prabėga koks geras mėnesis, net pusantro, kol viskas po truputį stoja į savo vietas. Pamažu, nors ir nelabai norėdamas, supranti, kad nuo realybės ir atsakomybės nepabėgsi. Kad laikas nesustos ir prie tavęs neprisitaikys, nors tu ką. Kad tiesiog reikia keltis iš lovos, eit į darbą, eit į univerą, grįžt namo ir sėst prie kitų darbų užuot žiūrėjus šimtą kartų matytą Friends seriją a.k.a g e t s h i t d o n e. 

O tada prasivalai spintą ir stalčius, susikrauni daiktus ir naujuose namuose visiems jiems surandi vietas, susikuri malonią ir jaukią aplinką, atsipalaiduoji, susitaikai su mintimi, kad iš to do listo išbrauktas labai didelis, kad ir vienas, punktas, o dabar tau tiesiog reiks visus metus (tikriau - septynis mėnesius) stengtis ir įdėti labai daug valios, pastangų, noro, laiko ir jėgų ir pasiekt kitus tikslus. Nes jie tau svarbūs, tu nori jų pasiekti, tu gali juos pasiekti, juos pasiekti tau reikia.

Ir pamažu stresą ir chaosą pakeičia susitaikymas ir šiokia tokia ramybė likusiam chaose (šįkart tam savam, gana jaukiam, kuris visad šalia), išryškėja priminimas, kad viskas bus ok. Iki šiol tai susitvarkei, tai kodėl dabar turėtų būti išimtis?

Ir vakare įkali raudono vyno, klausydama gražių dainų ir pliurpdama su mama nusilakuoji kojų nagus, ryte pabudus prie blynų pasidovanoji sau kokią mimozos taurę, apsirengi ir giliai įkvėpus pasitinki realybę, kad dabar kurį laiką vakarus ir ištisus savaitgalius reiks atiduot darbams ir magio rašymui. (Seniai aišku, kad negali turėt visko, o jeigu turi daug, turi tai šiokia tokia eilės tvarka).

Už šviesią ateitį ir keliones, kurios atneša tokį chaosą, kuris vėliau sustato viską į savas vietas.

Aš galiu.

-A

Tuoj išeisim į gatves, po darbų užtvindysim visų barų terasas, staliukus nukrausim aperol spritzais ir šaltu alumi, akimirkomis norėsis nuo pečių nusimest odinę striukę ir juoktis nesivaržant. Nepamiršim problemų, bet sudėsim jas į muilo burbulus ir paleisim vėjais - tai ne vienintelis dalykas, kurį pa(si)leisim. Plaukus. Gal net įsimylėsim, jei ne pavasarį, tai vienas kitą, ir valiūkiškai mainysimės akies mirktelėjimais, o kuris nors iš mūsų gal net pradės ant piršto sukti garbaną. Saulė kraipys galvą, mintydama "ir vėl", bet ar tai rūpės?

Saulė vos stipriau pakaitino termometrus, o Vilniuj jau plaukia žmonių jūros. Atrodė, kad ši žiema ir slogi nuotaika neapleis, bet pagaunu save rezgant ne vieną, o ištisą pulką vasaros planų.

Mėgstu viskuo skųstis, bet lygiai taip pat moku idealizuoti.

Sulaukėm.

nostalgia, you suck

Iki šiol nemaniau, kad galime įsprausti save tarp kažkokių prisiminimų rėmų, užsitverti gražiausių akimirkų sienomis ir ignoruoti dabartį. Nebūčiau net pagalvojusi, kokią galią turi praeitis, atmintin įsirėžusios šviesiausios ir meilės kupinos akimirkos, kol nepradėjau reflektuoti savo gyvenimo pastaruosius porą mėnesių ar panašiai.

Lengva suprasti, kad gyvenimas būtent toks, kokio ir nori, kad kiekvieną dieną imi po plytą ir statai sau tokius pamatus, ant kurių išsilaikys išsvajotoji ateitis. Pats tas plytas imi, dedi vieną po kitos, lipdai, statai. Lengva suprasti, kad viską turi teoriniame lygmenyje. Iš tikrųjų tuo nuoširdžiai tikėti ir gyventi tuo tikėjimu daug sudėtingiau.

Sunku džiaugtis dabartimi, kai taip spaudžia ir varžo prisiminimų sienos - kartais atrodo, kad jos ilgainiui pradės artėti viena kitos, erdvės mažės ir galiausiai nebeturėsi kur trauktis, tave suspaus, - kai nuolatos lygini tai, kas vyko lygiai prieš metus, prieš pusmetį, tada, kai neva buvo geriau. Prarandi sveiką nuovoką, realybės jausmą, tampi apsėstas, pasiduodi nostalgijai, gyveni ne tik praeitimi, gyveni praeityje.

Esi linkęs dramatizuoti, pradedi gailėtis pats savęs, pamažu perduodi savo slaptas asmenines dramas aplinkiniams - jos nejučia prasiveržia pokalbiuose, su kiekvienu žodžiu, gestu ir žvilgsniu. Perduoti savo ne(pasi)tikėjimą ir spjaudaisi neigiamom emocijom. Pats tampi viena didele neigiama emocija. Esi savo susikurtos dramos aktorius. Nebegali objektyviai vertinti.

Teoriškai vis dar supranti, kad taip gyventi nebeįmanoma. Kad vieno beprotiškai gražaus, drugelių ir polėkio, garsaus juoko ir svajonių kupino laikotarpio pabaiga nelygu džiaugsmo pabaigai plačiąja prasme. Praktiškai šias žinias pritaikyti vis dar sunku.

Kodėl taip prisirišam prie praeities? Kodėl kartais taip sunku paleisti kai kuriuos žmones? Kodėl kartais taip obsesyviai apie juos galvojam ir kuriam what if situacijas. Iš naujo. Kasdien.

Vieną kovo pradžios dieną važiuoji iš visų pusių supant medžiams ir plytint sniego apgaubtiems laukams. O saulė tokia ryški ir taip atkakliai šviečia, kad kurį laiką pro automobilio langą žiūri prisimerkęs, kol akys pripranta prie tokios akinančiai ryškios šviesos.

Ir galiausiai ta šviesa kažkaip įsigeria į odą ir pasiekia krūtinę. Širdyje įvyksta kažkokios keistos ir stebuklingos reakcijos - vėl truputį daugiau viskuo ir visais tiki. O šypsena taip natūraliai įsitaiso veide, kad pats sau palinksi galva ir pasakai "aš galiu".

Ir tikrai gali.

Vienas mano pažįstamas rašė, kad kone gražiausios akimirkos gyvenime yra dviasmenės. Net labai norėdama negalėčiau surasti įtikinamų, pakankamai svarių argumentų, kuriais galėčiau paneigti šį įsitikinimą. Gal būtent todėl taip nejaukiai jaučiamės likę vieni, kai jau teko pamatyti, kaip gera būti dviems. Prireikia laiko išmokti gyventi žinant šią tiesą. Prireikia laiko, kol iš naujo patiki viskuo kitu.

Aš juk mokėsiu apkabint kažką kitą, išpasakot jam savo svajones ir prabilt apie baimes, bučiuoti smilkinius ir švelniai glostyt plaukus. Galbūt kol kas dar nėra taip drąsu ir pati savim netikiu, bet paimsiu savo plytą ir tęsiu gražios ateities pamatų statybą, nes niekas, oi niekas, to už mane nepadarys.

Ir vis dėlto - prieš tuos velniasžinokaipgreitai praskriejusius metus buvo beprotiškai šilta ir gera, bet tik dėl to, kas buvo tada, neverta aukoti to, ką turiu arba galiu turėti šiandien.

Iš visos širdies ir su meile -

A

2017 goes 2018

2017. Well that was fast. Praėjusiais metais tokiu pat metu svarsčiau, ką iš tikrųjų manau apie naujųjų metų resolutionus, apie tai, ar verta išsikelti sau tikslų ateinantiems metams, mesti sau iššūkį, kažko palinkėti. Gruodžio trisdešimtą visgi sudariau patarimų/ palinkėjimų sau/ tikslų sąrašą 2017-iesiems. Per paskutinius, ko gero, du jau praėjusių metų mėnesius buvau prie jo sugrįžusi keletą kartų. Žinot tą posakį, be careful what you wish for? Pasirodo, žmonės juo tiki ne be reikalo. O juk negali to suprasti, įsivaizduoti, kaip tai veikia, apskritai sukyla kažkokia atmetimo ir pašaipos reakcija, kol pats neįsitikini. Tad šįkart esu visiškai priblokšta, sužavėta, nustebinta ir...įtikinta. O gal taip veikia ne pažadai, o būtent patarimai, kurių forma tą sąrašą ir sudariau. Reikia pripažinti, kad 2017 prasidėjus, o juolab įsibėgėjusi, stebuklingą sąrašą buvau jau pamiršusi, todėl atrodo, kad aklai juo vadovautis paprasčiausiai negalėjau, bet kažkokios tai magiškos jėgos prikišo čia savo nagus ir pasąmonė žinojo, kurią kelrodę žvaigždę sekti.

Įrodymai.

2016-12-31:

1. Parašyk gerą, kokybišką, įdomų bakalaurinį; Pavyko! Nors atrodė, kad nuo pat rugsėjo iki gegužės nė karto neišsimiegosiu, pražus mano socialinis gyvenimas, pamiršiu draugus ir šeimą, kad bus beprotiškai sunku... Anaiptol! Buvo įdomu, buvo challenging, bet viskam pasibaigus jausmas buvo nepakartojamas!
2. Nors kartą baik. Studijas; Baigiau. Studijas taip pat. Cum laude, baby!
3. Jeigu nori, įstok į magistrantūrą. Ir jeigu tikrai nori ir planuoji, linkiu valstybės finansavimo;  Įstojau. Ten, kur norėjau. VF.
4. Atlik praktiką geroje vietoje; Atlikau. Vienoje geriausių vietų, kurioje būčiau galėjusi ją atlikti.
5. Jei 4 punktas pasisekė, linkiu likti toje geroje vietoje ir toliau ten sėkmingai dirbti. Jei iš 4 punkto išėjo visiškas šnipštas, linkiu po nelemtos praktikos susirasti gerą darbą (bent jau patenkinamą, kuriam laikui); Gruodžio 27 diena žymi penkis darbo ten mėnesius. Aš beprotiškai laiminga.
6. Įgyvendink tą idėją, kuri gimė taip neseniai, bet kuri taip įtraukė, kad, rodos, jau dabar, jei ne tas bakis, imtum ir pradėtum. Va dabar va; Pirmąjį įrašą naujame blog'e paskelbiau vasario 5. Nuo to laiko paskelbiau devynis įrašus. Nedaug, bet tikiuosi ir viliuosi, kad tai nebus galutinis skaičius.
7. Suderink bakalaurą ir 6 punkte minėtą idėją. Jeigu nepavyksta, bakalaurinis comes first, o idėja truputį palauks. Bet linkiu viską suderinti - pamiegosi tada, kada niekada. Arba kai mirsi, nesiparink; Beprotiškai norėjau įgyvendinti ABU. Todėl būtent tai ir padariau. Ir galbūt dėl to abi patirtys buvo vienos geriausių ir labiausiai pamokančių mano gyvenime, tokios, kurių kaip gyva nepamiršiu. 
8. Apskritai, nesiparink; Nežinau, kiek man pavyko (ranka nekyla išbraukti šį punktą), bet žinau, kad tam tikrose situacijose tikrai stengiausi.
9. Nešvaistyk kitų žmonių laiko ir savo laiko su kitais žmonėmis; Atrodo, lyg būčiau šį įgyvendinusi bent iš dalies. Nuoširdžiai stengiausi nesuteikti tuščių vilčių kitiems ir neišnaudoti jų pačių ir/arba jų laiko, o į savo laiką taip pat žiūrėjau atsakingiau. Apskritai šioje srityje dar klydau, bet tikrai mažiau, nei anksčiau.
10. Geriau mažiau ir rečiau, bet kokybiškai; Ko gero, tam tikrose srityse šią taisyklę pritaikyti pavyko, bet nesiryžtu užskaityti jos kaip visiškai įgyvendintos.
11. Kirsk, susimildama, Lietuvos sieną. Aplankyk Agatą. Nuvažiuok nors iki Rygos, nebūk lochė, keliauk! Ryga. Ir man norisi ją vadinti savo meilės miestu. O kitos destinacijos - ateityje. Pažadu.
12. Ir toliau aktyviai vaikščiok į teatrą (2016 labai gerai sekėsi), eik į parodas, nueik ir į kiną, retkarčiais; Dvi operos. Du spektakliai. Vieną kartą baletas. Manon Lesko, Didvyrių aikštė - vieni iš viso gyvenimo favoritų.
13. Baigusi bakalaurą prisimink grožinę literatūrą. Savo malonumui; Kaip visad - didžiausia sielos ramybė ateina į rankas paėmus Remarko knygą, bet džiaugiuosi paėmusi ir Šantaramą, Aušros pažadą, Moiras ir furijas, Paskutines apeigas.
14. Versk (?); Išdidžiai - taip! Pavyko! Ir dėl to labai džiaugiuosi. Pagaliau žinau, ką sugebu ir visai noriu daryti.
15. Neėsk nesąmonių, bet rūpinkis ne tik sveikata, išvaizda, bet ir vidumi; Sakyčiau, kad šis niekad iki galo ir nebus įgyvendintas. Beveik ramia širdim galiu pasakyti, kad stengiausi ir kad kiekvienais metais tai vis natūraliau ir paprasčiau išeina. 
16. Būk žmogus; O šitai, ko gero, siekiant visiško objektyvumo, ne mano teismui. 
17. Rask ir skirk laiko žmonėms, kuriuos myli. Reguliariai; Norėčiau tikėti ir manau, kad nepaisant visko, stengiausi ir skyriau laiko tiek, kiek jo turėjau tiek draugams, tik šeimai. 
18. Pasakyk jiems, kad juos myli ir kad jie tau rūpi. Dažniau; Iš tiesų išmokau tai sakyti dažniau. Galbūt niekad ir nebūsiu ta, kuri visad atvirai kalbės apie savo jausmus, dažnai, bet dabar tai padaryti šiek tiek lengviau nei anksčiau. Ir aš vis dar mokausi bei bandau.
19. Pasiduok jausmams, įsimylėk (bet geriau po studijų, kad 1 tikslas būtų lengviau įgyvendinamas); Ir aš pirmą kartą įsimylėjau... Pirmą kartą pamečiau galvą. Pirmąkart pasakiau myliu. Pirmą kartą man buvo sunku susikaupti ir aš taip desperatiškai troškau išvysti kito šypseną. Pirmą kartą tiek atsivėriau ir įsileidau į savo mažytį pasaulį, į savo širdį. Ir buvo beprotiškai gera. To laiko aš niekada n i e k a d a nepamiršiu. Visad būsiu tau už jį dėkinga bei nešiosiuosi savo širdy kaip patį gražiausią, spalvingiausią ir geriausią laikotarpį ne tik 2017 metais, bet apskritai.
20. Jei kava lovoje dar egzistuos, lygiai po metų sugrįžk ir papasakok, kaip sekėsi. Nemaniau, kad bus taaaaip gera. 

15/20 - visiškai įgyvendinti. Dar 5 - iš dalies. Nors niekad pernelyg nemėgau skaičių, ši statistika neleidžia man sudėti rankų, pasidžiaugti šių metų pasiekimais ir... sustoti. Šįkart aš vėl bandau ir linkiu bei patariu sau. Ir gerų man jau prasidėjusių 2018-ųjų.

1. Nebijok įsimylėti dar kartą, bet nekartok praėjusių metų klaidų.
2. Daug dirbk, parodyk, kad išmanai savo sritį, nuolat tobulėji, atkreipi dėmesį į pastabas ir kad esi verta būti ten, kur esi, bet nuolatos siek kilti aukščiau.
3. Skirk laiko sau.
4. Skaityk grožinę literatūrą ir poeziją. 
5. Spektakliai. Opera. Filmai. Koncertai. Parodos, muziejai ir kiti re(n)giniai.
6. Aplankyk dar daugiau naujų vietų (mylimam Vilniuj, Kaune ir kituose gražiuose Lietuvos kampeliuose). 
7. Išvyk į kelionę. 
8. Neapgaudinėk savęs, būk tikra sau ir aplinkiniams.
9. Išmok taupyti (laiką ir pinigus).
10. Būk dėkinga ir nuolat prisimink dalykus, dėl kurių esi laiminga, kurie verčia tave šypsotis. Kalbėkis apie tai su kitais, dalinkis gerais įspūdžiais, jausmais, emocijomis ir pozityvu. Gėris, laimė ir ramybė - užkrečiami. Pirmiausia džiaugtis ir mylėti įkvėpk  save, o tada - kitus.

Šie metai bus nuostabūs ir šviesūs. O juos sutinku pasiruošusi, besišypsanti ir laiminga.