penktadienis, spalio 11, 2013

lower than the ground



Taip, sakau, kad čia visiška mistika.... Sustoji vieną dieną, pasižiūri į kalendorių ir taip maždaug, WHOAH, iš kur čia šitas didelis, nematytas ir netikėtas skaičius.

Nežinau kaip paaiškinti šią misteriją: pabundi rugsėjo trečiosios rytą, išlipi iš lovos, pirmą kartą gyvenime nuvažiuoji į paskaitas ir tik spalio antrosios savaitės pabaigoje suvoki, kad iš tikrųjų buvai paskaitose. Jau spalis, jau dešimta ar net vienuolikta diena. Jau esi studentas. Jau. Rugsėjo trečioji vos tik baigėsi, o mes pakeliui į spalio vidurį. Greičiausiai, kad tai nepaaiškinama. Bet vos tik pabudusi po savo adaptacinės transo būsenos labai daug supratau. Jau susitaikiau su nemiegančiomis Vilniaus gatvėmis bei beprotišku eismu, sausakimšu ir dar pilnesniu antruoju troleibusu, bemiegiu bendrabučio gyvenimu, keliomis dešimtimis kalbų aplinkui, su tūkstančiais niūrių ir keliasdešimt švytinčių nepažįstamųjų veidų. Išmokau rytais tyliau ruoši kavą, o prieš užmiegant ignoruoti visus ausį pasiekiančius garsus. Įpratau gatvėje dažniausiai nesulaukti atsako į šypseną, bet troleibuse vis tiek ieškoti akių kontakto, lengvo žvilgsnių flirto. Įgudau visas sunkiausias italų bei lotynų kalbos taisykles rašyti ir klijuoti ant sienos, virš lovos. Iš naujo įpratau mokytis ir jau beveik - dirbti. Dirbti daug bei kruopščiai. Apskritai, susitaikiau su savo studijų programa, su savo neaiškia ateitimi bei pasiklydusiomis mintimis. Rodos, tai jau pažįstama; viskas stojo į savo vėžes. Po truputį gaunu savo įkvėpimo dozę, kaupiu energiją ir stengiuosi kuo įdomiau, kartu naudingiau ją išnaudoti. Motyvacija užtaisyta, šypsena paruošta, o širdis - gyva.

Labas, spali.


antradienis, rugsėjo 24, 2013

antradienis, rugsėjo 10, 2013

The sun, it rises slowly as you walk away from all the fears and all the faults you've left behind

Ir galiausiai susidėlioji visas mintis galvoje abėcėlės arba didėjimo tvarka, išvalai purvinomis mintimis užkimštus kampelius. Galiausiai užsirašai sąsiuvinių pavadinimus, sudedi juos į bendrabučio kambaryje pūpsančius stalčius. Galiausiai vieną rytą pabundi ir nusišypsai, supratęs, kad pokytis įvyko, naujas etapas prasidėjo. Traukinys jau rieda bėgiais. Nesvarbu, kad nuo pat pradžių kelias buvo duobėtas ar dulkėtas, bet juk padarius kelis išmintingus manevrus tuo keliu einant, duobių išvengti...įmanoma.
O mane už rankos dar veda pati nuostabiausia pasaulyje šeima, patys mylimiausi ir šilčiausi žmonės visoje planetoje. Esu kaip niekad dėkinga, kaip niekad laiminga, kaip niekad anksčiau mylima ir šįkart tai tikrai jaučiu.
Šypsausi dar kartą. Šimtąjį kartą. Tūkstančius kartų šypsosiuosi. Noriu šypsotis.



penktadienis, rugsėjo 06, 2013

It’s sort of like my past is an unfinished painting, and as the artist of that painting, I must fill in all the ugly holes and make it beautiful again

When I look back on my life, it’s not that I don’t want to see things exactly as they happened, it’s just that I prefer to remember them in an artistic way. And truthfully, the lie of it all is much more honest, because I invented it. Clinical psychology tells us, arguably, that trauma is the ultimate killer. Memories are not recycled like atoms and particles in quantum physics. They can be lost forever. It’s sort of like my past is an unfinished painting, and as the artist of that painting, I must fill in all the ugly holes and make it beautiful again. It’s not that I’ve been dishonest, it’s just that I loathe reality. 

23:44. Laikrodžiai visame pasaulyje, lyg susitarę darbininkai, nepaliaujamai skuba. Tačiau su jais neskubu aš. Bent jau šią minutę. Atveriu langą į pasaulį ir klausausi triukšmo, kurį jau teko išgirsti, stebiu vaizdus, kuriuos jau teko išvysti; geriu kvapus, kuriuos jau teko uosti bei iš naujo išgyvenu jausmus, kuriuos teko patirti. Tai lyg kino juosta, kuriai nėra pabaigos, todėl visada norisi dar ir dar kartą peržiūrėti visą eigą.
Pirmiausia prisimenu save mažomis rankytėmis įsikibusią į virtuvėje besiilsintį šaldytuvą, kažką garsiai dainuojančią bei šokančią taip drąsiai, lyg ta balta dėžė būtų geras, patikimas dėdė. Ir lentynoje buvo žaislų, o aplink mane kažkur netoliese sukosi keletas kiemo draugų. Šypsojausi, nesirūpinau, kaip atrodau, bėgiojau miestelio gatvelėmis ir negailestingai, per vaikišką energingumą bei neapdairumą, žalojau sau kelius. Bet kažkada apsiniaukė dangus ir saulę uždengė pilkuma. Tapau vaiku, kuris po truputį prarado savo vaikystę, o kartu su ja - dalelę savęs. „Stora, netikusi, bjauri, nevėkšla, baidyklė“ - štai kokie žodžiai žeidė mažos mergaitės širdį, tarsi trypė ją iš vidaus. Dažnai gražiausių vasaros dienų nematydavau pro viltingose akyse besikaupiančias sūrias ašaras, o  galvoje ūždavo per daug niūrios mintys. Jaučiausi taip, lyg pasaulis vieną dieną būtų ėmęs ir tiesiog pamiršęs apie mano egzistenciją, mano trapią vaiko egzistenciją. Nepasitikėjau žmonėmis, bijojau jų, bet labiausiai bijojau savęs. Nemylėjau savęs. Nekenčiau savęs. Norėjau, kad balsai, taip įkyriai neduodavę ramybės, dingtų. Tuomet pamečiau optimizmą, džiaugsmą bei dalį savęs.
Bet kažkur kelio viduryje, ko gero, visai prieš pat aušrą, sutikau muziką. Iš pradžių viskas vyko itin automatiškai: muzikos mokytojas užduodavo dainą, išmokdavau jos žodžius, o po kiek laiko atlikdavau ją scenoje. Laikui bėgant, šis procesas tapo ne tik malonumu, bet savotišku įpročiu. Negalėdavau praleisti nė vieno mokyklos renginio, scena šaukte manęs šaukėsi. Dar po kiek laiko dainavimas man tapo savotišku pareiškimu - čia. esu čia. išgirskite mane! Taip pradėjau žmonėms pasakoti apie save: kiekvieną minutę su mikrofonu rankose leisdavau taip, lyg ši būtų viena svarbiausių mano autobiografinio filmo scenų. Tos nepakeičiamos palaimos sekundės bei minutės tapo tai, dėl ko pradėjau gyventi. Daina tapo tuo, be ko negalėjau gyventi. Dainavimas man sugrąžino tai, ką jau anksčiau buvau praradusi - save.
Kai laimė tapo ranka užčiuopiama ir taip saldžiai skani, ėmiau jos nepaisyti. Maniau, jog jos man reikia dar daugiau, dar saldžiau, dar skubiau. Ėmiau ir vėl po truputį grimzti į savo pačios kasamą duobę. Tada į realybę sugrįžau tik kitų nemalonių dalykų, reiškinių dėka. Mažai draugų, vis dar nenugalimi kompleksai bei nesunaikinta baimė. Kai apie tai mąstau dabar, ta baimė, rodos, buvo mano sukurta. Ir dar taip neseniai, taip nelauktai aš sugrįžau į save, sugrįžau į namus ir palaimingą sielos ramybę. Supratau, jog šiame gyvenime turiu būti savimi. Jog, kad ir kiek ilgai bei nesuskaičiuojamai anksčiau reikėjo taikytis, galiu drąsiai, o svarbiausia - garsiai reikšti savo nuomonę, o savo pavardę bei vardą tarti su pasididžiavimu. Jau tada, bežiūrėdama begalinę kino juostą, išmokau pačių svarbiausių, anksčiau praleistų, pamokų.
Gyvenau šia diena, gyvenau pilnai, gyvenau šimtu procentų. Ryžtingai ėjau gatve, aukštai kėliau galvą, šypsojausi praeiviams, o į sceną beveik bėgte įbėgdavau. Atradau daug naujų tiesų, supratau begales dalykų, sutikau gyvenimo mokytojų bei sielos gydytojų. Nors dar prieš keletą mėnesių galvojau, jog per prastai išlaikiau vieną egzaminą, praradau galimybę rinktis norimiausias studijas bei pamečiau svajonę, dabar tik šypsausi savo naivumui.
0:38. Dešiniąją veido pusę šildo lempos šviesa, ant stalo mėtosi skaniausių sausainių pakuotės, o aš, visai nepatogiai drybsodama bendrabučio lovoje, paskutinį kart -oficialiai kaip vis dar vaikas- peržiūrėjau savo filmo juostą. Galbūt jau visos pamokos išmoktos, galbūt jau reikia versti naują lapą, tik aš dar kartą noriu padėkoti jiems, Jam, kitiems, aniems, tretiems - visiems padėjusiems išmokti svarbias man gyvenimo pamokas, padėjusiems ir palydėjusiems ateiti iki čia. Tačiau labiausiai iš visų dėkoju sau, kad net tamsiausioje naktyje, kišenėje netikėtai atradusi žibintuvėlį, nusišviečiau juo kelią šviesios, prožektoriais nušviestos, ateities link.

Su gimtadieniu,




Aš.

trečiadienis, rugpjūčio 28, 2013

Kartais atrodo, kad gyvenimas kaip koks skęstantis laivas. Nei bėgsi nuo denio - vis vien įkrisi į gilią, žydrą, visad alkaną jūrą, nei sėdėsi ir raudodamas pasitiksi bauginantį likimą. Audros debesys virš galvos, o akys ieško vienintelio saulės spindulio, kurio, regis, nematė jau visą šimtmetį. Bet viskas ne taip. Tai yra, ne viskas taip blogai. Kai laivas pradeda grimzti dugnan, protingiausias variantas būtų atsikratyti to sunkaus, žemyn tempiančio ir su juoda giluma siejančio inkaro.
--------------nežinau, ar savo inkaro nusikratyti nusprendžiau vos gimusi, ar ta mintis į galvą atėjo tik dabar, atsivėrus baltą elektroninį lapą. Tik žinau, jog ši mintis jau subrandinta mano organizme, centrinėje bei periferinėje mano nervų sistemose. Juodas metalo gabalas, tempiantis žemyn ir verčiantis prasmegti žemėje, tikriausiai visada buvo labiau mano vaizduotės vaisius nei apčiuopiamas dalykas. Tiksliau tariant, tai nėra aplinkiniai veiksniai: žmonių apkalbos, dar iš vaikystės atsinešti užgauliojimai, niūri visuomenė. Tai, visu šimtu procentų, yra mano asmenybės dalis: mano įsitikinimai, mano charakterio bruožai, mano svajonės ir mano tikėjimas. Kad ir kaip dažnai bereikalingai save graužčiau, šįkart net neabejoju savo kalte. Juk žmonės sako, kad pats susikuri save, o kartu ir savo likimą, gyvenimą. Tais žmonėmis aš tikiu. Tie žmonės kalba pačią tikriausią suknistą tiesą. Todėl vietoj to, kad it savižudė šokčiau iš denio - dabar galvoju, kaip lengviau, kuo mažiau sujudindama visą laivą, galiu nuo jo atskirti inkarą. Visą gyvenimą, o ypač dabar, taip sunkinusį mano plaukimą tolyn. Kadangi pečius slegiantį svorį jaučiu tik aš viena, kas kitas padės jo atsikratyti?
--------------pamirštą optimizmą ir gėrį susikursiu pati. Prisiminsiu kaip šypsotis ir garsiai, užkrečiamai juoktis iš savo klaidų. Atsikratysiu nereikalingos naštos. Atsikratysiu jos po truputį. Pradedant dabar.

trečiadienis, rugpjūčio 21, 2013




Kad vasara baigėsi supratau rugpjūčio keturioliktąją. Tada, kai suvokiau, jog nebepastebiu dienų ir to, kaip jos bėga, kaip didėjimo tvarka keičiasi skaičiukai plėšomo kalendoriaus lapuose. Kai pamačiau, jog vakar keičia šiandien, o šiandieną - rytoj. Kai, rodos, buvęs skaičius 1 tuoj peraugo į 15, 16, 17...20. Kai viskas, ko taip laukiau, jau praėjo ir viską jau išgyvenau; kai nebeliko ko šią vasarą dar laukti. Kai purviną asfaltą vėjas nusėjo savižudžiais pusiau geltonais lapais, kai vėjas nebeglosto veido, o vis greičiau prasideda naktis.



---taigi rugpjūčio keturioliktąją nuplėšiau dar vieną, kiek pageltusį, nereikalingą, kalendoriaus lapą. Po juo skaičius vėl pakeitė pavidalą: plius vienas. Tada greitai mintimis perkračiau šios vasaros akimirkas ir tyliai, gal tik mintyse atsidusau. Nes tai, ko laukiau, jau praėjo...Nes ko dar laukiu, bus tiktai rugsėjy...


penktadienis, rugpjūčio 09, 2013


Pageltę lapai ant kelio, šalia namo, pabiro lyg lengvutė cukraus pudra ant puraus, dar labai karšto pyrago. O čia visos mano mintys bei poezija baigiasi. Jaučiuosi lyg prieš persikūnydama; visai kaip gyvatė, besiruošdama palikti savo seną odą. Tačiau gerai pagalvojus, taip ir yra. Tik aš vidury lauko paliksiu ne suragėjusį, seną ir dvokiantį kūno apvalkalą, o namus, šeimą ir gerokai aptrintą savo komforto zoną....seną gyvenimą. Baisu? Taip. Bijau pasiklysti ne tik universiteto padaliniuose, auditorijose ar mieste, o pačiame gyvenime. Bet iššūkius aš mėgstu, todėl su nekantrumu laukiu šio. Gal dar mielai prasitęsčiau sau vasarą, atostogas ar nepilnametystę, bet, girdi, gyvenimas nelaukia.




trečiadienis, liepos 31, 2013

miles and miles in my bare feet still can't lay me down to sleep






Jaučiuosi taip, lyg dar nebūčiau pradėjusi vasaros atostogų. Na, kelios dienelės buvo saulėtos ir gražios, bet galva mintimis užkimšta lyg minų po karo. Tiesą sakant, niekad anksčiau net nebūčiau pagalvojusi, kad vasara apskritai gali būti...užimta. Dvi geros savaitės su knygomis, sąsiuviniais, vadovėliais bei kitais užrašais rankose; trys suknisti valstybiniai egzaminai; trisdešimt akademinių valandų mokantis valdyti automobilį; savaitė ruošiantis išleistuvėms; nervingas egzaminų rezultatų laukimas; oficialus mokyklos baigimas - išleistuvės; prašymų pildymas; KET zubrinimas; stojimo atsakymas; sutarčių pasirašinėjimas; bendrabučio ieškojimas. Atrodo, kad tai nesibaigia. Bet džiugu sakyti, jog visa tai beveik baigėsi! Jaučiuosi pavargusi, užsiknisusi bei visokia kitokia sutrikusi. Gal jau ne tiek, kiek anksčiau. Juk spėjau ir įgauti pirminį rudą gražų įdegį bei dar kažką tai... Ramiai sau laukiu vertimo studijų Vilniaus universitete, bet prieš tai... Prieš tai dar laukia v a s a r a, kurios beveik nemačiau ir juolab - nejaučiau. Velniop teorijos egzaminą, nes man visiškai nesvarbu ir aš noriu būti pochuistė tol, kol dar galiu. Nemėgstu žadėti, bet šįkart tikrai pažadu sau dar peržiūrėti bent vieną gražų/romantišką/kvailą filmą; pavaikščioti miške; pabaigti skaityti jau pradėtą knygą ir paimti naują; dar pasiskrudinti saulėje; išgerti vieną beprotiškai skanų kokteilį ir pašokti lyg pati būčiau beprotė; ilgai ir patogiai išsimiegoti; susirasti daug naujos muzikos; pasisemti daugdaugdaugdaug energijos rudeniui; susimatyti su keliais pasiilgtais draugais; papildyti savo garderobą susimedžiojus kažką iš second handų; lengvai ir netyčia išprotėti bei pamesti galvą...

Tai tiek tos vasaros. Dar trisdešimt viena kablelis pusė dienos.

Lekiu gaudyt vėjo!


trečiadienis, liepos 24, 2013

Aplink mus tiek daug visokių mažų stebuklų, gamtos dovanų, kad matydami juos itin dažnai, galiausiai imame jų nepastebėti ar nebevertinti. Tokių, kaip lauko kvapas po gero, ilgo vasarinio lietaus. Vaivorykštė, kai pila lyg iš kibiro, bet pasiutusiai drąsiai besielgdama šviečia saulė. Bičių surinktas medus, kvepiantis pievomis. Katino liežuvio brūkštelėjimas per odą. Keistai garsios paukščių giesmės rytą ir vakarą, kartais kiaurą dieną. Dangaus spalvų kitimas: nuo sniego baltumo debesų pūkelių iki vyno raudonumo horizonto leidžiantis ar kylant saulei. Saulės bučiniai maloniai, retsykiais itin įkyriai glostantys odą. Neatsakingas, egoistiškas vėjelis, kutenantis kaklą ir gadinantis šukuoseną. Rasos ar lietaus lašų nubarstytos žolės bei basų kojų susilietimas, juodos žemės ir akmenukų masažas pėdoms. Gėlių žiedai, žalias pievas ir juodus darželius it akvarele nuspalvinantys gyvybe. Viskas, kas mus supa, kas turi gyvybės ir teikia palaimą, įkvepia ir pozityviai nuteikia. Taip pat tai, kas mums duota, įteikta, išmokta ar įgyta. Gebėjimas skaityti ir galimybė pasinerti į milijonus keisčiausių, įdomiausių, kvailiausių istorijų, besislepiančių senos, geros knygos puslapiuose. Regos, klausos, lytėjimo dovana. Galimybė mylėti, patirti jausmus, įspūdžius, juos išreikšti ir dalintis su kitais, apdovanoti meile, šviesa ir rūpesčiu aplinkui esančius žmones. Galimybė juoktis ir savo džiaugsmu, nors dažniau - nuoširdžiu vaikiškumu užkrėsti kitus. Apkabinimai, kito glėbyje skandinant savo nerimą bei skausmą, rankų prisilietimai, gydantys širdies žaizdas. Viskas viskas, ką turime, jaučiame, užuodžiame ir matome, užčiuopiame ir liečiame; ar tai Dievo ar gamtos sukurta, ar žmogaus rankomis pataisyta, VISKAS yra dovana. Dovana, už kurią šiandien esu be galo, be proto ir be abejonės dėkinga.

Dabar, tiesą sakant, jau nežinau, ar myliu kažką labiau už patį gyvenimą.




šeštadienis, liepos 20, 2013

we're fading away getting high off the ground, we're fading away lost and not found

Visi aplink nerimauja, bėga, skuba, galvoja. Per daug galvoja. Visi jau planuoja nevisai tolimą bet ir ne itin artimą ateitį. Verkia, šluostosi ašaras ir vėl leidžia sau atsikratyti visų susikaupusių ar net persipildžiusių emocijų. Žmonės, tiesą sakant, jau gyvena ateitimi. Gyvena mintimi, kad po šiek tiek daugiau nei mėnesio keisis jų gyvenimas. Atsivers naujas, baltas, neaprašytas gyvenimo knygos lapas, o kartu su juo atsivers ir šimtai durų. Į kairę, į dešinę ir į svajones.
---o čia sėdžiu . Geriu arbatą ir mano mintys apie ateitį kažkur giliai paslėptos bei užrakintos. Drįstu tik pagalvoti apie rytojaus orą, gal dar spėlioju, ar kitą savaitę ilgai lis, ar spėsiu dar šiek tiek įdegti. Bet tai viskas. Žinau, jog ir mano gyvenimas greitai keisis, žinau, jog viskas bus kitaip, kad laukia daug kovų, daug iššūkių ir dar daugiau pasikeitimų. Aš tą žinau. Bet to pakanka. Nenoriu iš anksto spręsti, kaip įsikuriu savo naują kambarį, kiek pagalvėlių padėsiu ant naujos savo lovos, kokius užrašus pradėsiu. Nenoriu galvoti apie rytojų daugiau, negu reikėtų. Nes jeigu gyvensiu juo, kas už mane gyvens dabar? Nenoriu, kad šioje vasaroje, šiame mano gyvenimo puslapyje liktų tuščia ertmė, praraja. Noriu, kad lapas būtų užpildytas ir pripieštas. Kad ši vasara liktų įsimintina. Todėl neapkraunu galvos jokiais rūpesčiais. Gal ir vėjavaikiška, neatsakinga, bet aš noriu gyventi šiandiena. Kol dar galiu.
Nes aš dar noriu vėjo plaukuose, vėjo į kaklą; noriu saulės, noriu, kad ji iki raudonumo įkaitintų mano odą; noriu, kad šiltas lietus nuplautų blogas mintis; noriu, kad žvaigždės ir mėnulis nušviestų kelią einant namo; noriu, kad vynas gerokai apsvaigintų galvą ir atpalaiduotų kūną; noriu, kad žolės lapeliai glostytų basas kojas; noriu, kad rytą pabudus kambarys būtų šviesus ir jaukus; noriu, kad paukščiai vis dar taip pat gyvai ir energingai čiulbėtų; noriu, kad tik geri prisiminimai užplūstų prisiminus šią vasarą, šį mėnesį, šią dieną.





sekmadienis, liepos 14, 2013

galim verkti čia ašaromis apsipylę, bet su šypsena laukiam, kas dar atsitiks


Šįkart trenkėme durimis ir išėjome sušukę valio, sudainavę ilgiausių metų ir viską aplaistę šampanu. Daužėm taures, kad lydėtų sėkmė; daužėme butelius, kad ji ateitų didelė ir jos būtų daug. Apsikabinome, bučiavomės, laikėmės už rankų, dėkojome ir sveikinome - buvom draugais. Iškėlę rankas į viršų rėkėm visa gerkle, nuo kaktų valėmės prakaitą ir plojom. Trypėm kojomis, šokom basi, šokom laisvi, šokom, buvom kaip niekada gyvi. Niekas neverkė, niekas nesigailėjo. Visi tik judėjo pirmyn, lingavo į muzikos ritmą, šypsojosi ir buvo dėkingi. Leidom popierinius lėktuvėlius, šokome aukštyn, garsiai ir daug juokėmės. Atitrūkom nuo kažkokių labai sunkių, įsivaizduojamų ir per daug iškeiktų grandinių. Gal pirmą kartą per visus tuos metus vienas kitam nusišypsojo nepažįstami, gal pirmą kartą kažkas kartu šoko, pirmą kartą apsikabino arba paskutinį kart pasisveikinę pasibučiavo. Dieną, vakarą ir iki pat ryto nejautėm nė vieno lašo kartėlio, paniekos, nenuoširdumo. Per tą naktį, po velnių, vieną suknistą naktį, iš liepos dvyliktosios į tryliktą, per vieną naktį suaugom ir subrendom. Girti ar tik įkaušę, bet visi euforijoje ėjom pasitikti saulės. Kas kartu, kas atskirai, bet visi gaudėm už rūko ir minkštų debesų pasislėpusią saulę.
---o šiandien man labai gera. Euforija po ilgos nakties nesibaigia. Džiaugiuosi, kad buvau, pažinau, pamačiau, nusišypsojau, apkabinau, pabučiavau, pasveikinau, padėkojau. Gal šampano taurę sudaužiau netyčia, o gal linkėdama visiems laimės ir sėkmės. Ant kojų šiek tiek žaizdelių, bet argi kažkas skundžiasi? Nesigailiu NIEKO, kas nutiko mano, mūsų išleistuvių naktį. Darkart visiems ačiū.


Tegul sėkmė mus persekioja.





antradienis, liepos 09, 2013

do you think we'll be in love forever a.k.a kavalovoje turns 1







Lygiai prieš metus atidariusi blogspot'ą nusprendžiau, jog esu pasiruošusi čia grįžti. Grįžti? Prieš KL turėjau n skaičių blog'ų. Visi buvo užrakinti, ištrinti ar kitaip užmiršti mano pačios. Bet grįžau, nes tuomet turėjau pasakyti daugiau nei mano širdis ir smegenys galėtų išlaikyti. Tuomet, tiesą sakant, neturėjau su kuo kalbėtis. Na, su mama, kuriai tikrai nepasakočiau visų pikantiškų detalių iš savo paaugliško bei dramatiško gyvenimo. Nors, ironiškai, ta vasara tapo pati nuostabiausia mano gyvenime. Kai sukūriau KL buvau nusiminusi ar netgi labiau pikta. Nežinau, kaip greitai - po dienos ar po savaitės - viskas daugmaž susitvarkė, stojo į savas vietas ir aš nevaržydama savęs toliau liejau mintis bei susikaupusius jausmus baltame, elektroniniame fone. Dabar jau lygiai metus sėdžiu čia ir svarstau, ar kas nors, skaitydamas mano blog'ą, jame randa kažką daugiau nei tuščius, banalius, juodai išspausdintus žodžius bei jų junginius; ar kas nors sukuria istorijas įkeltoms nuotraukoms; ar klausosi įkeltų dainų prieš miegą; ar kam nors įdomu, ar jie pavydi. Kad ir kaip ten būtų, rašau čia tam, kad man būtų lengviau. Ir galbūt todėl, kad slapčia tyliai viliuosi, jog mano išgyvenimai arba tiesiog išlietas pyktis kažkam padės, suteiks stiprybės...įkvėps. Ačiū, kad jūs čia. Bet net jei jūsų nebūtų - kavą lovoje vis tiek gerčiau.

trečiadienis, liepos 03, 2013

what do you think my brain is made for, is it just a container for the mind

Naktimis juokiasi sielos. Mėnulis šypso juodoms ir purvinoms, suteptoms ir šlapioms gatvėms. Iš namų bėga vienišos arba per daug mylimos katės, o kai kuriuose languose negęsta šviesa. Naktimis mano siela išeina pasivaikščioti kažkur link debesų, virš balkono, miegančio miesto, aukščiau namo stogo. Naktimis mes klausomės Lanos Del Rey ir jos balse randame kažką daugiau nei  nostalgiją. Naktimis ir mes bėgame kaip tos liūdnos katės, tik mes kuriame laužus, klausomės gitarų ir traukiame beviltiškas dainas, lyg vandenį dalijamės alkoholį. Naktimis miršta klausimai ir atgimsta, gimsta, susikuria atsakymai. Naktimis skaičiuojame žvaigždes ir norime, kad greta esantis žmogus šalia liktų šiek tiek ilgiau nei jam derėtų. Naktimis tikime draugyste, meile, aistra, įkvėpimu, kartais net gyvenimu. Dažniau gyvenimu. Naktimis aš spėlioju, kaip atrodo tavo langas, ar jame dar šviesu, ar užtrauktos užuolaidos, ar jos apskritai kabo. Sielos nemiega naktį? Sielos naktį gyvena. Miršta kūnai, gula kūnai, susilieja kūnai ir juokiasi sielos. 




trečiadienis, birželio 19, 2013

---- aš kvėpuoju tavo panaudotu ir lauk išspjautu oru. Džiaugiuosi, kad, kitaip nei gražiausi žiedai, tu nevykdai fotosintezės. Vietoj to, sukeli šimtus nenutrūkstamų reakcijų mano kūne. Iš proto varo tavo bedugnės gylio akys, vedančios mane slapčiausiais ir purviniausiais tavo sielos koridoriais. Kartą jau pamišau dėl tavo odos kvapo, dėl tavo kaklo karščio ir lūpų akiplėšiškumo. Pasidaviau tavo blakstienų išlinkimui ir antakių rimtumui. Vis dar netikiu, kaip, po velnių, nesi gamtos dalis, nes ji - dalis tavęs, jos dėsniai paklūsta ir tarnauja tau. Dažnai sapnuoju tavo arimų juodumo plaukus ir vėjo greičio mirksnius. Numirt galėčiau (tikriausiai) dėl tos fizionomijos ir to nepalenkiamo charakterio. Supančiojai mane, kaip neregę vedei šalia savęs ir saugojai nuo dūžtančio pasaulio. Deja, pasiėmei sau mano sielą, nors tau net nesipriešinau. O šiandien, rašydama romanus ir eiles apie tave, niūniuodama dainas ir rašydama rapsodijas, į jas sudedu viską, ko jau neturiu, ką iš manęs jau atėmei.

---- bet gražiausia mūsų istorijoje tai, kad tave tokį aš sau susigalvojau. Ir atimi iš manęs tik tai, apie ką nė nesvajoju. O tu - neegzistuoji.


sekmadienis, birželio 16, 2013

here comes the sun

Visada ieškojau bent kruopelytės cukraus savo gyvenimui pagardinti. Norėjau, kad jis būtų bemaž tobulas. Visada savo padėtį lyginau su kitų žmonių padėtimi, jų gyvenimu. Laimę matavau neaiškiais vienetais. Galvodavau, kad kiti, nenaudėliai, turi viską.
Stop.
Bet viską turiu aš. Kai apsidairai, pasižiūri į lentynėles širdyje, perkratai mintis, supranti - ilgai lauktas ir trokštas gyvenimo cukrus buvo čia visą laiką. Pasirodo, ne toje lentynoje jo ieškojau. Gavau tiek, kiek sugebėsiu išnaudoti. Gavau tai, ko man labiausiai reikia. Buvau ir aplankiau vietas, kurių neaplankyti tiesiog neįmanoma, o likusios, neatrastos,- tolimesnei ateičiai. Taip, kartais kažko velniškai trūksta. Norėtųsi daugiau popierinių piniginėje ir skudurinių spintoje. Tenka susitaikyti su tuo, kad niekada nenustosime trokšti ir siekti daugiau, daugiau, daugiau. Tokie jau gimėme.
Bet ką gi, iPod'as pakrautas, Amy Winehouse balsas šiam vasariniam vakarui suteikia šiek tiek dramos, knyga šalia, saulė dar nenusileidusi, šildo kojas. Braškės nuskintos, koncertas atšoktas, alus išgertas, vairavimo pamokos prasideda rytoj, šimtai planų jau tuoj nuguls į baltą popierių.
Gal visiems aplink tik tiek mažai ir tetrūksta? Gryno oro gurkšnio, kaklą glostančio vėjo, The Beatles muzikos ir stipraus spyrio subinėn? Už tą neblaivų, nepateisinamą, pesimistišką požiūrį. Velniop kitus ir velniop dvejones. Šiai vasarai užrakinam ir išmetam jas kur nors į jūros gilumą, laukų tuštumą. Pasileiskim ir bėkim vasaros keliu, nežiūrėkim atgal ir nežiūrėkim į šonus.
Tai, atrodo, sakiau, cukraus trūksta?








pirmadienis, birželio 10, 2013

trečiadienis, gegužės 29, 2013

Taip prasideda - taip ir baigiasi. Jaudulys, nežinia, daug klausimų ir baimės. Atėjome į pirmą klasę įsikibę mamos ar tėčio rankos, o išeidami ją paleisime. Pirmoje klasėje bijojome mokytojų, kitų, tokių pat nežiniukų, ir ateities. Dabar jau nebebijome būti savimi, išsiskirti, laisvai bendraujame, nesislepiame ir nebėgame, kai kažkas išgąsdina. Bet ateities baimė liko. Ji visad augo. Tik šįkart ji kitokia. Nežinia traukia.
O mokyklos slenkstį dar peržengsime šimtus kartų. Bet jie nebus tokie, kaip dabar. Iki šiol. Iki rytoj. Tada jau tik pravėrę mokyklos duris suprasime, kad... čia. Vieta, kur jau nepasiklysime, nes klaidžiojome, mėtėmės ir ieškojome savęs tuos visus metus. Kur laikrodžiai rodo ne laiką, o suvokimą. Suolai klasėje ne šiaip sėdėti - ugdyti save. Ašaromis apipiltos palangės, ir tos, atrodys kaip pašventintos.
Kai išeini, dalelė tavęs lieka. Kitą dalelę tos stebuklingos vietos pasiimi su savimi. Mokykla tave gali pamiršti, bet tu mokyklos - ne. Todėl ją visada nešiosiesi su savimi. Todėl negėda verkti, nes visa tai baigėsi. Rojaus kampelis su netikrų ir perdėtų kančių valandomis. Juoku aidintys koridoriai ir piktai užtrenktos durys. Daugiau nesinorės iš čia bėgti. Norėsim tik sugrįžti.
Mokytojo veidas. Susirūpinęs, nuoširdus. Pamokos, kurių nerasi jokiame vadovėlyje. Gyvenimo patirtimi grįstos istorijos. Drąsinantys žodžiai. Nuoširdi šypsena. „Viskas gerai“. Juokas. Algebros užduotys. Gramatikos pamokos: „Deja“. Istorijos faktai, lentelės, mokytojos pasakojimai. Literatūriniai samprotavimai, visiški nusišnekėjimai ir bene pavykę filosofavimai.
Geriausias laikas, kurį praleidau savo vidurinėje, - aktų salėje, muzikos kabinete. Čia gimdavo kažkas tyro ir tikro. Čia liedavosi ašaros, čia buvo gera skųstis, gera pykti, išgyventi ir būti. Tiesiog būti. Dainuoti, išdainuoti ir jausti. Kurti. Repetuoti, nervintis, šypsotis. Sau, sienai ir muzikai. Dalintis patirtimi, geru žodžiu, melodija. Čia jau ne tik buvau. Čia gyvenau. Bet gyvenau ir kitur. Gyvenau kiekvienoje klasėje, kiekviename koridoriaus kvadratiniame centimetre. Nors visada norėdavosi ištrūkti iš tų keturių sienų tvankaus pastato, dabar norėsis daugiau uždarumo ir velniop veržimąsi. Bet per vėlu.
Išeinam? Veikiau išbėgam. Skubam gyventi. Patirti. Skubėjom. O šiandien norisi sustoti. Kiekviena ašara už kiekvieną brangią akimirką. Kiekvienas širdies dūžis už laikrodžio tiksėjimą lėčiausių pamokų metu. Liūdinčios akys ir žydinti širdis - čia buvo gera. Čia buvo namai. Čia liks namai. Liks ir vaikystės dienos. Liks  bėgimas iš pamokų ir bėgimas nuo žmonių. Sąžinės graužatis ir akiplėšiški poelgiai. Vaikiškas juokas ir dar juokingesnis liūdesys.
Tebūnie.
Buvo.
Išeinam. Atidarysim mokyklos duris paskutinį kartą kaip gimnazistai, mokiniai. Paskutinį kartą dar pabėgsim iš vienos kitos pamokos, juoksimės pamiršę rytojų ir tyliai liūdėsim sėdėdami parke. Džiaugsmingai išeisime tas duris trenkę ir... tada viskas. Stosime į savas pozicijas. Kova su ateitimi. Kova su pasauliu. Čia jau paleisime mokytojo ranką, mamos ranką ir skrisim. Pasitiksim saulę jau užaugę. Šiek tiek didesni. Iki atestatų įteikimo. Dar liks tas mažas, trumpas siūlelis, laikantis surištus sparnus. O tada viskas.
Taip prasidėjo - taip ir baigsis.


antradienis, gegužės 21, 2013

Būna sunku. Bet jei myli save ir gerbi savo svajones - įmanoma.

sekmadienis, gegužės 05, 2013

šeštadienis, gegužės 04, 2013

Dear X,

atsimerk. Po velnių, apsidairyk aplink! Nuvalyk dulkes nuo akinių, pravalyk širdies lentyną, atsiversk ir ant sienos pasikabink kalendorių, ten, kur jau rodo, kad atėjo gegužė. Ten, kur atvertus paukščiai čiulba lyg jiems būtų nusispjaut, o pievose rytais spindi lietaus lašai. Kur dangus neturi spalvų - tik mėlyną su įsimaišiusiomis baltomis, minkštutėmis plunksnomis per vidurį ir kur saulė nenoriai užleidžia vietą draugui mėnuliui.
Šiandien ėjau miesto gatvėmis, nuo lietus plaukus saugojo skėtis. Ėjau ir, galbūt pirmą kartą šiais metais, neskubėjau. Nes miestas jau žaliuoja. Nes lietus nuplauna dulkes ir nuo batų, ir nuo sielos. Ėjau ir giliai į plaučius traukiau mašinų išmetamosiomis dujomis užterštą orą, tik šis, šiandien, atrodė gaivus ir tyras lyg niekad. Dangus buvo apniukęs, bet kažkur širdy švietė saulė. Ir buvo šilta.
Supratau, kad gyvenimas neprasidės baigus mokyklą. Neprasidės sulaukus aštuoniolikos. Net susiradus darbą. Nereikia būti filosofu ar išminčiumi kad suprastum - tai, kas vyksta dabar, yra gyvenimas. Viena ilga, jau keliolika metų trunkanti akimirka - gyvenimas. Jis, ko gero, prasideda tada, kai supranti, jog esi žmogus (kad ir kiek metų jau būtum sulaukęs). Ir nereikia kvailai teisintis, pūsti problemas it muilo burbulus bei į išorę išskirti pesimizmą - gyvenimas prasideda tik vieną kartą; tada, kai tai supranti. Viskas, kas vyko iki šiol, yra tik vienas didelis nesusipratimas, pagirios po ilgos nakties. O tas istorijos kontrolinis, galbūt sunkiausias per dvejus metus - cha!, vienas iš tų pokštų, kurie nutinka prieš egzaminą.
Reikia atverti duris džiaugsmui ir meilei, į vidų įsileisti optimizmo ir gražių minčių. Gal pasidaryk skanios arbatos, kurioje smagiai nardo citrinos griežinėlis? Gal atsidaryk langą ir leisk kambariui kvėpuoti lauko oru. Gal parašyk draugui, apkabink mylimą ir pabučiuok patinkantį? Gal tiesiog SHUTTHEFUCKUP ir nesiskųsk? Gyvensim taip, kaip tą gyvenimą susikursim. Tuo jis ir gražus, neabejotinai visų labai skirtingas.
Grįžkim ten, kur pradėjom.
Atsimerk,


Aušra



antradienis, balandžio 30, 2013

penktadienis, balandžio 19, 2013

Metai be žiogo


Šalta naktis. Bet dieną dar atšyla.
Greta mirtis, todėl gyvybė kaupias
prieš pirmą šalną. Vasara jau traukias, –
greit amžiną mirties – gyvybės bylą
išspręs ruduo. Laiškai neparašyti
sudegs. Taip parkuos deginami lapai.
Vienutėn iš vienutės – šie etapai.
Be žiogo – metai. Bandymai išgyti.

„Iš nervų visos. Tik viena – iš meilės.“
„Kas nemylėjo – tas ir negyveno.“
„Tremčių ir kryžių! Tautai reikia meno
suprantamo.“ „Ką reiškia šitos eilės?“
Žiogeli, griežk. Nesigailėk kojelių!
Aš negirdžiu, bet gal išgirs koks glušas?
Rudens liūtis – blaivyklos šaltas dušas, –
išleis, ir eik neklausinėjęs kelio.

Nubusk ir melskis: „Tėve nebe mūsų,
neduok daugiau jiems duonos kasdieninės, –
pyrago duok.“ Kasdien mažiau tėvynės.
Teliko himnas, o giesmė užduso.
Juokinga skųstis. Giedrą keičia lietūs,
tad saulės blyksniai skaudūs kaip patyčios.
Joks šventraštis neišaugins garstyčios, –
todėl esu. Ir tik todėl – poetas.

Todėl kiekvienas laiškas – paskutinis.
Išspaustas vynas neraškytų vaisių.
Todėl esu. Ir tik todėl išeisiu
užrašęs turtą – rudenį auksinį.
Rugsėjo auksas – visos brangenybės.
Diena trumpyn, bet ir naktis trumpėja.
„Gimimo dienai dovanok man vėją.
Gimimo nakčiai – dar šiek tiek gyvybės.“



1993 08 17 – 1993 09 05
Aidas Marčėnas

šeštadienis, balandžio 13, 2013

ketvirtadienis, balandžio 11, 2013

sekmadienis, balandžio 07, 2013

kava ir egzaminai

Balandis. Septinta diena. Akyse ir ašaros pasirodo, ir juoktis norisi, kai pagalvoji, kad dar visai neseniai susitaikei su tuo, jog teko palikti, atrodo, vienintelę iki tol buvusią mielą pagrindinę mokyklą. Vėliau sekė rugsėjis ir spalis, kai bandei prisitaikyti prie naujos aplinkos, sutikai naujus žmones, keiteisi. Po tų, vos dviejų, mėnesių supratai, kad esi namie, kad čia ir yra ta vieta, kurioje seniai turėjai būti. Taip ir dingo metai. Tada ir vėl rugsėjis. Paskutinė rugsėjo pirmoji prie mokyklos durų. Spalis. Lapkritis. Gruodis. Sausis. Nieko naujo. Vasaris. Kovas. Balandis. Čia sustoji ir žvelgi atgal. O juk pagrindinė taisyklė šiuo metu yra tik žvelgti pirmyn. Tą ir darai. Nes po nepilnų dviejų mėnesių vėl paliksi, vėl netikėsi, kol galiausiai susitaikysi ir peržengsi naują, šiek bauginantį slenkstį. Kartais pagalvoju, ar tik ne per didelę atsakomybę gyvenimas užkrauna aštuoniolikmečiui ar devyniolikmečiui, paliekančiam mokyklą. Bet tada suprantu, jog visi svarbūs sprendimai neateis tada, kai jų lauksi.
Nebaisu laukti birželio, kai žinai, kas tavęs laukia. Kai žinai, ką jis gali nulemti ir kam užkirsti kelią. Nesunku, kai turi svajonę, tikslą, norą. Šiuo metu vienintelė mintis, vedanti mane mokyklinio kelio pabaigos link - privalau tai padaryti. Noriu tai padaryti. Galiu tai padaryti. Turiu du mėnesius, kaip ir visi kiti abiturientai; turiu žinias, kurias kiekvieną dieną stengiuosi įtvirtinti, papildyti; turiu noro, motyvacijos ir turiu darbo. Net kai norisi verkti ir šaukti, o kvailas klausimas vis tiek lieka neaiškus, kai dingsta visos jėgos ir pasitikėjimas savimi - einu tolyn, nes žinau ko siekiu, ko noriu. Nors, tiesą sakant, prieš savaitę dar turėjau problemų dėl motyvacijos, visos jos dingo perskaičius šį nuostabų, įkvepiantį straipsnį. Prieš savaitę dar nebuvau palietusi praėjusių metų istorijos egzamino užduočių, o vakar jau atlikau testą iš 2011 metų egzamino. Užsispyrimas? Naivumas? Kad ir kas tai yra, aš tai galiu. Gali bet kas. Nes nėra sunkaus darbo, jeigu jis veda svajonės link.  Mano atveju, užknisančios istorijos šaltinių užduotys bei anglų skaitymo lapai - vienintelis raktas į sėkmę. Juk po visų ašarų, žuvusių nervų ląstelių, nemigo naktų, istorijos kartojimo pamokų, po darbo, kurį įdėsiu ir motyvacijos, kuria pasikliausiu - dėkosiu sau. Seks vasara. Ateis ruduo. Naujas kelias. Naujas gyvenimas. 


šeštadienis, balandžio 06, 2013

trečiadienis, balandžio 03, 2013

Kai neturi dėl ko šypsotis, šypsokis dėl to, kad nori šypsotis. Šypsokis dėl nieko. Niekam. Šypsokis sau. Šypsokis sienai, purviniems batams. Šypsokis dėl to, kad nori keiktis, kad esi piktas. Šypsokis dėl visko. Šypsokis dėl to, kad playliste randi dar neklausytų dainų. Dėl to, kad dar nebuvai Coldplay koncerte, todėl tai reiškia, kad toks koncertas dar laukia. Šypsokis dėl to, jog nežinai, kas laukia ateityje. Dėl to, kad jau esi suplanavęs ateitį. Dėl to, kad nemoki planuoti. Dėl to, kad planai žlunga. Dėl to, kad sapnuoji atmerktomis akimis. Todėl, kad esi beviltiškas romantikas, arba dėl to, kad visiškai nesi romantikas. Dėl to, kad rytoj reikia į mokyklą. Dėl to, kad šaldytuve yra kiaušinių. Dėl to, kad jame nėra pyrago. Dėl to, kad šiais metais vasaris turi 29 dienas. Dėl to, kad bijai. Šypsokis, kad šypsotumeisi. Dėl to, kad nereikia nusidrožti pieštuko, bet reikia susitvarkyti kambarį. Dėl to, kad žmogus, rašantis šitai, šypsojosi. Dėl to, kad tave laiko kvailiu arba genijumi. Dėl to, kad esi aukso viduriukas. Dėl to, kad Meryl Streep laimėjo Oscarą. Dėl to, kad sapnavai gėlių pievą. Dėl to, kad sapnavai košmarą. Dėl to, kad mama padarė pusryčius. Dėl to, kad mamai paruošei pusryčius. Dėl to, kad sudegė sausainiai. Dėl to, kad pametei 2 litus. Dėl to, kad turi 2 ausis ir vieną nosį, 2 inkstus ir vieną širdį. Kad gaudai orą ir nekvėpuoji žiaunomis. Dėl to, kad šypsotis smagu, o jei šypsaisi, vadinasi gyveni. O gyventi reiškia šypsotis. Viskas turi sukelti šypseną, jeigu tik nori šypsotis. Taip, išvada tokia: jeigu ant viryklės prisvilo pienas, šypsokis. Tik vėliau pakviesk mamą ir šypsokitės kartu...


2012 žiema

antradienis, kovo 26, 2013

TOMAS NIPERNADIS


Po laimingai šlamančiu gluosniu, ant tilto,
tave sutikau.
Tu žiūrėjai į žėrinčią, žvilgančią upę. Ir švilpavai.
Tavo šviesiai geltonus - kaip vasara - plaukus
kedeno šiltas vėjas. - Mūsų gyvenimai
kaip upių (vandenys trykšta iš žemės ir grįžta į žemę)…
Pasakei. Patylėjai. Nusijuokei.

Tavo skaisčiai žali marškiniai ir lengva kuprinė, 
ir atsmaukta skrybėlė kaip mėlynas lopas dangaus. 
Putoja kriokliai ir liepos. Velėja žlugtą merginos. 
Aš laukiau tavęs ilgai. Savo draugo brangaus.

Užsidegei pypkę. Primerkęs akis pažiūrėjai į tolį:
,Einam kartu. Dar vasaros daug - o kelias be galo. 
Žemė dabar pasiilgusi kojų basų ir klajoklių 
juoko. Eikim kartu su baltais beržais. Jų dainelė 
tokia šviesi ir be rūpesčio aidi prie krioklio, 
kur linksmos merginos velėja vasaros vandenį žalią.

Henrikas Nagys


šeštadienis, kovo 23, 2013

young blood, the old song, new love, let it grow

PAVASARIS! Ir nors laukus dar dengia sniegas, o ant šaligatvių protarpiais dar slepiasi plonas ledo sluoksnis, vėjas stipresnis ir už pačią žiemą, bet saulė vis tiek šypsosi ir šildo skruostus. Aš jau jaučiu pavasarį, kuris bėga, griūna ir, keikdamas žiemą, stengiasi su ja grumtis. Ateina pavasaris, kai ryte, važiuojant į mokyklą, visą kelią akis lepina ant automobilio priekinio lango krintantys saulės spinduliai. Kai tiesiog gera į plaučius traukti gryną orą ir būnant mokykloje, veržtis į lauką. Jau jaučiu visa tai, jau gyvenu pavasarine nuotaika, net kai pavasaris = 2 kalbos įskaitos + anglų egzaminas. Tai - niekai, nes sielą lepina indie muzika, o saulė apsimeta, jog nieko negąsdina lauke siaučiantis vėjas. Juk dabar - pavasaris!



penktadienis, kovo 22, 2013

Gėlės miršta


       Gėlės miršta. Jos numiršta. O aš ne.
       Gėlės — imkit, numarinkit ir mane.

       Jos ant lūpų, jos ant veido, ant širdies
       nežydės, nebežydės, nebežydės.

       Aš iš ašarų išplaukti, iš juodų
       savo kelio nerandu, neberandu.

       Dugne vynas ir košmaras ir mirtis,
       o ant kranto vieno sapno praeitis.

       Vienas sapnas man dainuoja širdyje:
       myliu myliu myliu velnią, myliu ją.

       O po meilės, o po sapno, po dainos,
       kas bus meilė, kas bus sapnas, kas dainuos — — —
       Gėlės miršta. Jos numiršta. O aš ne.
       Gėlės — imkit, numarinkit ir mane.

Bernardas Brazdžionis

ketvirtadienis, kovo 21, 2013

Taika su pačiu savimi = taika su pasauliu.