Mano laimė gyvena tūkstančiuose mažų detalių.
Randu ją Italija ir saule kvepiančioj žvakėj, namų tvarkoj, nuo daržovių neužsidarančiam apatiniam šaldytuvo stalčiuj, pagal spalvą sukabintuose marškiniuose, lentynoj sudėliotose knygose, namus pagyvinančiose gėlėse. Rytinėj kavoje, medum pasaldintoje mėtų arbatoje. Namuose. Žinojime, kad juose šilta ir gera, kad niekad juose nebūsiu viena. Kad ir manęs lauks, ir aš turiu ko laukti. Smalsume. Pirmą kartą gyvenime sutrintose ir užšaldytose braškėse. Nore pirmą kartą išvirti moliūgų sriubą. Vakarienės gaminime. Gražiai sudėliotose lėkštėse. Randu ją ant padengto stalo. Metų laikų stebėjime pro langą, stebėjime, kaip miršta ir atgimsta berželių lapai už lango. Kassavaitiniame apsipirkinėjime. Duše prieš miegą, švarioje patalynėje. Gaiviame ore, gražiame maršrute pėsčiomis, neatsibostančiose Vilniaus gatvėse, naktinėse gatvių šviesose. Vaikščiojime.
Mylimajam. Jo apkabinime ir kiekviename pakutenime. Bučinyje prieš miegą. Kiekvieną dieną kuriamoje naujoje istorijoje. Kiekviename tyliame bijau, virstančiame nauju nuotykiu. Kiekvienoje prisipažinimo ir atsivėrimo akimirkoje. Kiekviename susikibime rankomis. Kiekvienam myliu arba kiekvienam katinėli. Žinojime, kad tai, kokia esu pati viena su savimi, galiu būti ir su juo, - be nutylėjimo, be apsimetinėjimo.
Laimė man draugai. Priėmimas ir supratimas, kad augu. Vis iš naujo gautas patvirtinimas, kad mes vis dar su tavim ir einam šalia, koja kojon. Įsiklausyme ir pastebėjime. Ne klausime ir ne pasitikslinime, o žinojime, kas man dabar geriausia, ko reikia, kas negerai.
Taikoje su savimi. Tai, kad dėl nieko ant savęs nepykstu - vietoj to žinau, kodėl kažkada taip pasielgiau. Tai, kad leidžiu sau atleisti. Bet ir klysti. Ir nebijoti sakyti to, kaip jaučiuosi, kaip nusivyliau ar kaip branginu. Tai, kad maitinus megenis ir leidžiu joms veikti, nuolat suktis visiems mechanizmams, šimtąkart per minutę pakeisti minčių eigą. Tai, kad tikiu savim, ugdau pagarbą sau ir neleidžiu trypti kitiems. Tai - laimė.
Laimė darbe. Nors kartais iš pykčio ir nuovargio trūkčioja akis, bet atrandu džiugesy pačiame darbe. Matau jame prasmę, matau tikslą, matau šimtą galimų kelių ir ateitį. Ir laimė tobulėjime. Žinių pasidalijime su kitais.
Laimę randu pagalvojusi, kad galiu leisti sau jos ieškoti, galiu leisti sau ją kurti ir jos siekti. Ir žinau, kad prieš miegą išjungusi šviesą ir rytą pabudusi pasitikti naują dieną vėl ją ten pat rasiu.
Mano laimė gyvena tūkstančiuose mažų detalių. Kiekvieną dieną randu bent po vieną. Ir gyvenu pilna širdimi.
