Per gyvenimą patiriam visą nesuskaičiuojamą galybę emocijų, bet manau, kad iki šiol maloniausia man buvo patirti vieną, tokią stiprią, gyvą ir tikrą. Tą, kai išmokau būti su savimi. Ir iki galo džiaugtis savam kaily. Dažnai visi ignoruojam faktą, jog gimstam vieni, mirštam irgi vieni, jau vieni, bet keisčiausia tai, kad per gyvenimą bijom eit vieni. Ir kai kurie tą gyvenimą praleidžiam besimokydami eiti vieni. Nes matyti kelią, kai aplink tvyro rūkas, kai iš pakelės sklinda gaudžiantis triukšmas, labai sunku, todėl bent kito ranką pagriebus atrodo kažkaip saugiau. Nors paprastai aklieji kitų aklųjų neveda.
Bet grįžkim prie minties, kad gali būti vienas, puoselėjimo, globojimo ir ugdymo. Ir to, kaip sveika prisiminti, kaip nori susidėlioti savo spalvotą gyvenimėlio dėlionę. Ir kaip neišvengiamai praeini tris etapus:
i) teoriškai susidėlioji prioritetus ir susikuri, kaip pagal kitų standartus atseit norėtum įsivaizduoti savo gyvenimėlį. Raktinis žodis - kitų (standartus). Pradedi apgaudinėti pats save, nors iš tikrųjų neaišku, nei ką nori įrodyti, nei kam, ir išvis kaip čia atsidūrei;
ii) ilgainiui pasimiršta tas pirmiau minėtas melas sau ir gyveni toliau jau aklai nesekdamas kažkokių taisyklių. Kažkur atminty jos kartais sušmėžuoja, bet didelio poveikio nedaro. Svarbiausias etapo bruožas - jautiesi kažkoks nepatenkintas, kažko trūksta, gal pradedi ieškoti antros puselės, nes, nu, o kas kitas dar laimės gali atnešt ir visą gyvenimą stebuklingai sutvarkyt?;
iii) ir tada kažkaip neplanuotai tarsi pabundi iš sapno arba, greičiau, transo būsenos. Kažkoks visas nebesujauktas ir ramesnis. Iš kažkur daugiau tikėjimo ir siela kažkokia gyvesnė. Svarstai, ar čia užteko atostogų, kad atsigautum, ar yra gilesnių priežasčių. Bet tampa nelabai svarbu. Nebereikia nusistatinėti ir aiškiai užsibrėžti, kaip dabar turėtum elgtis, viskas kažkaip savaime išsigrynina, be didesnių filosofinių apmąstymų ir egzistencinių krizių. Tiesiog vieną dieną kažkas pasikeičia. Po metų pertraukos prieš miegą į lovą atsineši knygą. Kitą naktį prie knygos pasiimi dar ir pieštuką. Prisimeni, kaip gera ir malonu skaityti. Visad mėgai, bet neturėjai laiko. Ir tik šitų kelių knygos užsitempimų į lovą užtenka, kad viskas, ką darei iki šiol, padarė tave tokį laimingą, kad nežinai, kur iš tos laimės dėtis. Nuvažiuoti prie jūros vienam - nebe dalykas iš fantastikos srities. Eiti į kiną vienam - vienas iš maloniausių naujai atrastų užsiėmimų. Nueiti į negirdėtos grupės koncertą - avantiūra, į kurią leidiesi be didesnių apsvarstymų. Ir perki bilietus į antrą tokį, jau kitos grupės. Paskambini mamai ir pasidžiaugiat, kaip, pasirodo, vienu metu, bet nesusitarus, prisiminėt skaitymo malonumą. Ir supranti, kad skirdamas laiko tam, kuo tiki, iš tikrųjų darai sau paslaugą. Ir gera širdy, ir siela švari.
Gimtadienio proga draugei priminiau, kad ne mus gyvenimo vėjai mėto, o mes patys nurodinėjam, kuria kryptim dabar suksim. Iš tiesų, labai sunku pasiklysti, kai aplink tiek daug triukšmo, gal net tuštybės, gal neįsiklausymo, bet pirmiausias žingsnis pilnatvės link - įsiklausyt į tai, ką čiulba žvirblis kairėj krūtinės pusėj. Antras galėtų būt nusispjovimas - už tai, kad jauti laisvę pats pasirinkti, ko nori klausyti ir kam skirti laisvą valandėlę. Galvodama apie trečią žingsnį esu linkusi galvoti, kad atsidūręs tame etape neturėtum įkvėpimo pagautas imti mokyti kitus, nes lygiai taip pat, kaip tu atradai savo džiaugsmus, kitas kitaip atras savuosius, su visom pamokom, gal parkritimais, gal ilgai blaškydamasis.
Ir dar labai noriu pasakyti - velniop asketišką gyvenimą. Sielą susinkim numirę, o ne bėgiodami žaliuojančia ir gyva žeme. Būkim gražūs ir ieškokim malonumų. O truputis prieš tai iškeiktos tuštybės suveiks kaip šifozrenijos prevencija.
Oi, kaip gera. Einu pilna sauja gyvent toliau.
