i just don't believe we're wicked i know that we sin but i do believe we try

Tokiame gyvenime viskas turi prasmę. O akys mato ne vaizdus, jos dairosi ženklų.

Sentimentalus

Kiek to sielvarto kiek neišlieto 

apkabinki mane ir raudoki 
plaukia debesys plaukia iš lėto 
ir pilki ir kažkokie graudoki 

gal kas nors pasikeis dar o galgi 
po lietaus ilgesingo kritimo 
paraudoki įkniaubusi galvą 
į pavargusią mano krūtinę 

gal pakilsi pažvelgsi nustebusi 
prisiminus tik mūsų metus 
ak kaip plaukia kaip plaukia tie debesys 
ak koks ilgas ir lėtas lietus

Antanas Jonynas

won't poke holes in the seats with my heals cause that's where we make love

Klaida

neatitaisoma mano klaida 

prieš penkiolika metų žaidžiant slėpynių 
įsilipti į klevą mokyklos kieme
atsisėst ant šakos ir žiūrėt
kaip neranda manęs neatitaisoma
neatitaisoma klaida neišsiduot kai visi
užmiršę mane išsiskirsto 

nes prieš dešimtį metų tą klevą nukirto 
supjaustė ir išvežė 

o aš vis dar 
slepiuosi jame

Aidas Marčėnas 

with metal on our tongues and silver in our lungs

K.B. patarimai, kaip panaudoti eilėraščius

Visur juos nešiotis (vietoj revolverio).
Greitai ištraukus atskleisti prieš veidą plėšikui,
kai jis reikalaus piniginės,
sudėti juos vėduokle
ir gintis nuo mašalų vakare,
kai sėdėsit prie upės.
Jais išsikloti lentyną, pasikurt krosnį,
į juos suvyniot sumuštini,
nuorašus perduot archyvui,
investavus į juos
savo mintis, savo kūną ir lytį.
Pergąsdinti leidėją,
įsiveržus į jo kabinetą
reikalaut, kad tuoj pat juos iškeistų į pinigus.
Meilužei atsiteist už nakvynę eilėraščiais.
Turėt su savim
prieš nuosprendį, pasimatymą,
garsiai skaityti uždarytam policijos nuovadoj,
ligoninėj suleidžiant vaistus, prieš narkozę.
Taip pat jie tinka vienatvėje,
jais atgailauti...
Smulkiai suplėšius suberti leidėjui į kavą.
Užnuodyt eilėraščiais vandenį,
kurį geria finansų inspektorius,
jais persūdyt kepsnį tam kritikui,
staiga užkišt už apykaklės ponui iš savivaldybės.
Garsiai skaityt,
kai šuva po stalu klausos labiau susikaupęs
negu jo šeimininkė:
eilėraščiai tinka nuraminti šunims –
jie aploja tik ateinančius ir išeinančius.


Martinaitis, Marcelijus

we will never look back at the faded silhouette

Kartais nėra prasmės aušinti burną ar rašyti blog'o postą. Velniop, aš einu atostogų ir kol kas rašysiu nuotraukomis. Ir poezija.

BIATCHES.

X

O

Kai paleidžiu iš rankų tave – kaip nudegintas skauda rankas, neturėjimu skauda, netekimu. Kai išleidžiu tave iš akių – akys nemato: tu jas baudi tamsumu. Kai išleidžiu tave iš kalbos – aš benamis ir tu be namų. Kai per duoną manęspi eini – kaip saldu tave rast trupiny!

 Justinas Marcinkevičius 

we will never get back to the old grounds, it's all about the newfound

but what's worse: the pain or the hangover?