∇

Tikiu muzikos terapija. Tikiu, kad garsai išgydo sielą. Taigi siūlau Jums dainas, padėsiančias išgyventi rudenį. Galbūt netgi su šypsena! Ypač tinka gaminant sekmadieninius patiekalus ar valgant ką tik iškeptą obuolių pyragą!

∇  City And Colour - The Girl
∇ Low Roar - Friends Make Garbage, Good Friends Take It Out
∇ Rihanna - Diamonds
∇ Noel Gallagher's High Flying Birds - If I Had A Gun
∇ Edith Piaf - La Vie En Rose
∇ Edith Piaf - Padam Padam
∇ Edith Piaf - Non, Je Ne Regrette Rien
∇ Edith Piaf - Notre Dame de Paris
∇ Edith Piaf - C'est L'amour
∇ Edith Piaf - L'Effet Que Tu Me Fais
∇ Edith Piaf - Le Bleu de Tes Yeux
∇ Mumford & Sons - After The Storm
∇ Kanye West - No Church In The Wild
∇ Keane - Everybody's Changing
∇ Keane - Disconnected

Skanaus klausymo,
XOXO

neik ten, kur veda kelias, verčiau eik ten, kur jo nėra, ir palik savo pėdsakus

Kai pastaruoju metu tiek daug skaitau apie egzistencializmą ir, nuo jo taip neatsiejamą, absurdą, pati daug dažniau keliu sau rimtus klausimus. Kas esu? Dėl ko gyvenu? Ką jau padariau, o kokie darbai manęs dar laukia? Kuriuo keliu pasukau, ar visada juo eisiu? Ar absurdas mano gyvenime neužgožia gražių dalykų? Kur yra ta prasmė? Ir kai šie klausimai nelauktai užpuola smegenis ir sielą, ne visada galiu ramiai į juos atsakyti. Kas jeigu dar nežinau ko noriu iš gyvenimo? Kas jeigu nežinau kas esu? Kažkur giliai iš pasąmonės sklinda atsakymų nuotrupos, bet man pačiai atrodo, jog per greitai keičiuosi, kad tie atsakymai visą laiką išliktų tie patys. Bijau patikėti savimi. Tačiau bijau ir meluoti sau. Nenoriu suaugti ir atsakinėti į dar rimtesnius klausimus...bet tuo pačiu noriu kuo greičiau išskleisti sparnus ir kilti. Tenka pripažinti, kokia tyliai maištaujanti ir prieštaringa asmenybė esu. Reikėtų paminėti, kad, nors ir visada mėgau keistis, per daugelį metų pirmenybę teikiau vienam mokymui, kurį teigė Ralf Waldo Emersonas „Neik ten, kur veda kelias, verčiau eik ten, kur jo nėra, ir palik savo pėdsakus“. Taip, aš visgi pagalvoju apie gyvenimą, kurį galėčiau turėti po dešimties metų. Jį užpildo ne tik mylimas darbas, artimi draugai ir šeima, bet ir tai, ką galiu pakeisti. Kitaip tariant, tikiuosi, jog mano rankos bei širdis galės padėti bent vienam žmogui. O dabar svarbu gyventi ir tobulinti savo asmenybę, nes juk ir gimėme tam, kad sukurtumėme save. Taip suprantu laisvę...

it's something that the pastor don't preach, it's something that a teacher can't teach

Prie lagamine sugrūstų geltonų bei raudonų medžių lapų, dėdė Rudenėlis atneša mums ir beprotystę. Savotišką. Visi aplink skuba (nors tai vyksta visus keturis metų laikus), nervinasi ir garsiai burnoja. Niekas net nesivargina pakelti akių nuo pilko šaligatvio ir pažvelgti į pasipuošusias alėjas. Niekas net nepagalvoja į rankas paimti nukritusio lapo. Visi itin pasinėrę į savo sizifiškus darbus, į savo absurdišką gyvenimą. Nuo aštuntos ryto paskęsdami savo biuro ar mokyklos erdvėje, žmonės tampa mašinomis. Tiesą sakant, some of you need to chill the fuck out! Galbūt derėtų išgerti daugiau ir skanesnės kavos, nusipirkti didesnį ir šiltesnį megztinį, pažiūrėti seną filmą ir bent kartą per dieną pagirti šalia esantį žmogų, tarti žodį „myliu“, daugiau laiko praleisti gryname ore. Visi patiria nesėkmių, tačiau jos nedraudžia džiaugtis kitais dalykais.



 

tave visą per lūpas išvogčiau

O dabar tikrai labai norėčiau gerti raudoną vyną, džiaugtis židinio skleidžiama šiluma ir, lyg prirūkytoje kavinėje, dainuoti tik džiazą. Norėčiau sėdėti ant šilto kilimo ir džiaugtis ant prabangios suknios šokinėjančiais liepsnų šešėliais. Ir tik tam, kad nors valandai pamirščiau savo problemas. Taip, dabar norėčiau pabėgti nuo savęs ir savo gyvenimo.

Atneškit raudono vyno,
XO

i was damned by the light coming out of her eyes, she spoke with a voice that disrupted the sky

autumn a little, autumn a lot

Galva tuščia, širdis tuščia ir viskas taip tuščia aplink, kad net liūdna daros. Ir net rudens lapai nedžiugina taip, kaip įprastai. Noriu atostogų, kad galėčiau spėti pasidžiaugti šiuo pasakišku laiku. Nenoriu, kad rankose būtų tik istorijos ar anglų vadovėlis - truputis filosofijos ir gurkšnelis arbatos, pretty please. Nenoriu gyventi mokykla, noriu kvėpuoti rudeniu ir prisiminti savo gyvenimą. Vasarą sukauptos jėgos jau baigia išsekti, o kur jų papildymą gauti?!

O būna taip, kad rudens vakarais užeina liūdesys. Nesibeldęs, neprašęs įsileisti, bet ateina. Šiandien jis aplankė mane ir atnešė gražią puokštę dar gražesnių prisiminimų, tik juos pamačius, kažkodėl, norisi verkti. Verkti, kad buvo ir, greičiausiai, dėl mano kaltės tapo būtuoju laiku. O liūdna. Kas žino, gal dabar galėčiau atbėgti pas tave ir pasislėpti nuo pasaulio tavo glėbyje. O gal tik paskambinčiau ir, išgirdusi tavo balsą, patikėčiau, kad viskas gerai. Nors netarėm atsisveikinimo žodžių, bet pamiršome vienas kitą ir tas kibirkštėles, kurios kildavo kalbant arba apsikabinus. Melavau sau, bet akivaizdu, kad dar skauda matyti tavo šypseną ir ja nesidžiaugti. Pasiilgau tavęs. oooooooh....Ir tai sekundės, pamažu virtusios minutėmis, kai jaučiuosi suknistai kvailai. Velniop. Eik šalin, liūdesy!