neik ten, kur veda kelias, verčiau eik ten, kur jo nėra, ir palik savo pėdsakus

Kai pastaruoju metu tiek daug skaitau apie egzistencializmą ir, nuo jo taip neatsiejamą, absurdą, pati daug dažniau keliu sau rimtus klausimus. Kas esu? Dėl ko gyvenu? Ką jau padariau, o kokie darbai manęs dar laukia? Kuriuo keliu pasukau, ar visada juo eisiu? Ar absurdas mano gyvenime neužgožia gražių dalykų? Kur yra ta prasmė? Ir kai šie klausimai nelauktai užpuola smegenis ir sielą, ne visada galiu ramiai į juos atsakyti. Kas jeigu dar nežinau ko noriu iš gyvenimo? Kas jeigu nežinau kas esu? Kažkur giliai iš pasąmonės sklinda atsakymų nuotrupos, bet man pačiai atrodo, jog per greitai keičiuosi, kad tie atsakymai visą laiką išliktų tie patys. Bijau patikėti savimi. Tačiau bijau ir meluoti sau. Nenoriu suaugti ir atsakinėti į dar rimtesnius klausimus...bet tuo pačiu noriu kuo greičiau išskleisti sparnus ir kilti. Tenka pripažinti, kokia tyliai maištaujanti ir prieštaringa asmenybė esu. Reikėtų paminėti, kad, nors ir visada mėgau keistis, per daugelį metų pirmenybę teikiau vienam mokymui, kurį teigė Ralf Waldo Emersonas „Neik ten, kur veda kelias, verčiau eik ten, kur jo nėra, ir palik savo pėdsakus“. Taip, aš visgi pagalvoju apie gyvenimą, kurį galėčiau turėti po dešimties metų. Jį užpildo ne tik mylimas darbas, artimi draugai ir šeima, bet ir tai, ką galiu pakeisti. Kitaip tariant, tikiuosi, jog mano rankos bei širdis galės padėti bent vienam žmogui. O dabar svarbu gyventi ir tobulinti savo asmenybę, nes juk ir gimėme tam, kad sukurtumėme save. Taip suprantu laisvę...