Būna dienų, kai į save veidrodyje pasižiūri kitaip. Tas atvaizdas, jau nesuskaičiuojamus tūkstančius kartų matytas, iš tikrųjų kitoks: veide daugiau simetrijos, šypsena gražesnė, šlaunys ne tokios storos. Arba atvirkščiai: dantys, rodos, kreivesni nei iki šiol, daugiau strazdanų. Tačiau kitaip save matyti galima ir be veidrodžio pagalbos.
Jeigu sustočiau ir pagalvočiau apie pralėkusius metus, visus kada nors išklausytus patarimus, perskaitytas knygas, sutiktus žmones, aplankytas vietas, staiga taptų aišku, kad visa tai sudaro vieną visumą. Taigi pamatyčiau savo gyvenimą kitaip. Visi dalykai - nutikę, apgalvoti ar išgalvoti - nėra be priežasties įvykę ar įsirėžę į gyvenimo giją. Kiekvienas veiksmas, įvykis ar mintis turi tikslą ir rezultatą - pamoką. Netikras draugas buvo spyris į subinę, nuleidimas ant žemės, priminimas, kad gali būti žmonių, ne tokių naivių kaip aš, ne tokių nuoširdžių ar atvirų. Kažkam fizinis darbas buvo priminimas, kad jo užduotis, visgi, naudoti protą kaip pagrindinį įrankį. Netgi nuobodi paskaita, apie niekam neįdomius ir nereikalingus dalykus...ne, tam pateisinimo vis dar neturiu. Tačiau už visų kitų gerų ar blogų, kad ir kaip juos skirstytume, dalykų slypi pamoka ir patirtis. Ir kuo anksčiau apie tai suprasim, tuo mažiau reikės ašaroti, graužtis ir pykti.

you ain't getting any younger, are you?

Noriu vakare išbėgti į lauką, pajausti, kad jau šalta, įkvėpti šalto oro, jausti, kaip šis raižo gerklę; įkvėpti jo taip giliai, kad viduje nebebūtų šiltos vietos. Noriu būti pilna gyvenimo. Dabar. Noriu pajausti kiekvieną emociją. Noriu pritrūkti oro, lyg būčiau ilgai, sunkiai bėgusi. Noriu prisiminti, ką reiškia pjaustant pomidorus įsipjauti pirštą. Noriu patirti nesėkmę. Sėkmę. Šypsotis. Noriu mylimojo lūpų. Noriu, kad vėl išbėgus į lauką šąltų pirštų galiukai. Noriu, kad suktųsi galva. Viskas vienu metu. Noriu būti pilna gyvenimo. Noriu to jausmo, kai pasirinktas padažas - per aštrus, kai ašaroja akys, dega liežuvis ir lūpos; kai kava - per karšta. Noriu prisiminti, kaip saulė kaitina nuogą odą; koks šaltas ežero vanduo; koks jausmas gulėti ant žolės. Noriu visko vienu metu. Noriu būti tokia pilna gyvenimo, kaip dar nė vienas gyvas žmogus nebuvo. Ir kas tame gražiausia? Tai neįmanoma, bet aš svajoju; noriu.

Now that, I disagree with.

Įprastinis vakaras: sėdžiu susirangiusi ant sofos (na, gal ne toks ir įprastinis, nes pagaliau grįžau namo, t.y. pas mamą, kur truputį jaukiau, truputį geriau ir kur yra sofa), skrolinu feisbuke, ir šast, netyčia, šis Moters dienoraščio postas. Praleidžiu pro akis, skrolinu žemyn. Prabėga kelios sekundės. Pala pala. Einu atgal, perskaitau tą patį įrašą vėl. Dvi eilutės. Dvi klaidos: 1) vyrai nėra geriausi mokytojai; 2) vyrai nėra geriausiai išmokantys moteris „gyventi pasikliaujant tik savimi“. Neneigsiu, supratau, jog noriu nuginčyti šią mintį įkvėpta kelių nuostabių, gilių, nuoširdžių video (šito, šito ir šito).Tačiau visa tai nėra joks die-hard feministės atsakas, nes aš, indeed, labai mėgstu skustis kojas, pažastis ir depiliuoti kitas vieteles, mėgstu užsidėti trumpą sijoną ir avėti aukštakulnius, dažytis lūpas (no hard feelings). Nepaisant to, labai, tiesiog velniškai norėjau pasakyti, išrėkti, parašyti, kad mano pasitikėjimo neužaugino joks vyras ar vaikinas. Jį užsiauginau pati. Taip, anksčiau minėtas postas, greičiausiai, nebuvo orientuotas į būtent tai, ką noriu pasakyti, bet jis sukėlė tokią reakciją, kuria jaučiu, kad noriu dalintis, todėl, dalinuosi.

Kai visiškai neturėjau pasitikėjimo (daug jaunystės metų atgal, oh the irony, man dvidešimt), nedrįsau net pagalvoti, kad jį man atneš koks nors žavus džentelmenas, princas ant balto žirgo. Tokia mintis nebuvo šovusi į galvą nė vieno karto. Aš, mažumėlę nenormali mergaitė, nedrįsau galvoti apie jokius berniukus, gink dieve, juk buvau kitokia...Dar būdama maža, nerūpestinga, naivi vėjavaikė, neturėjau pasitikėjimo savimi. Taip, mokykloje ne tik, kad jo stigo, jis tiesiog nyko su kiekvienu berniuko ištartu, nauju man skirtu pavadinimu, būdvardžiu ir panašiai. Tas laikotarpis praėjo (vėl dėkoju viskam, kam tik įmanoma) ir likau tik aš prieš save, vienas prieš vieną. Man reikėjo tą dvikovą paversti kažkuo kitu, visiškai priešingu fenomenu, reikėjo, kad tai būtų aš ir mano pasitikėjimas.

Man pavyko. Ne todėl, kad kiti žmonės mane ragino „nekreipti dėmesio į kitų žodžius“. Visiškai ne dėl to, kad su tuo buvo susiję kiti žmonės. Man pavyko susidraugauti su savo nepasitikėjimu, pamilti jį taip, kad jis pavirto pasitikėjimu, tik todėl, kad pagaliau viena pati sau pasakiau, jog galiu. Tai nebuvo staigus nušvitimas. Tai nebuvo savaitę trukęs „gilus, alinantis, akis atveriantis procesas“. Tai buvo kelias, kuriuo einu iki šiol. Aš sakiau sau, tvirtinau, priminiau sau, kad esu, noriu, kad sugebu, kad parodysiu, kad turiu. Kad užtenka. Kad mano veidas tikrai kažkoks kreivas, bet jis visgi netrukdo man dainuoti. O mano ilga nosis (literally, fizinė savybė) netrukdo man mokytis, turėti svajonių, ruoštis brandos egzaminams ir įstoti į universitetą. Svarbiausia, kad mano šiek tiek apvalesnės formos ir yra mano dalis. Dalis, kurią noriu šiek tiek sumažinti (galima sakyti, kad ir truputį išmesti), bet ji nepadaro manęs mažiau manimi dėl to, kad jos nepatinka, sakykim, kas dešimtam žmogui.

Aš pradėjau tikėti savimi taip, kaip niekad. Tai buvo keleto metų iššūkis, kelias, kuris neturi pabaigos (išskyrus tada, kai mane jau atšalusią sudegins). Ok...Bet kuo tai susiję su vyrais? Tuo, kad nė viename kelio metre jų nebuvo. Nebuvo nė vieno, kuris padėtų man suprasti savo stiprybes, o ką kalbėti apie tai, kad vyras mane išmokytų „gyventi pasikliaujant tik savimi“....pfff... Šita žavi, garbanota dvidešimtmetė visko išmoko pati. Kaip ir bet kuri kita graži, drąsi, savimi pasitikinti moteris. Jos pašonėje gal ir yra vyras, bet little does he know, kad jo moteris moka gyventi pasikliaujanti tik savimi ir be jo pagalbos (mokymų, hahahahaaha).

Pasitikėjimas nėra įkalbamas t.y. aš galiu pasakyti savo draugei, kad ji turi kuo didžiuotis, yra nuostabi bei išskirtinė ne tik savo išvaizda, bet idėjomis, elgesiu, požiūriu, tačiau jeigu ji nepradės tuo tikėti pati - niekas nesikeis.
Pasitikėjimas nėra išmokstamas t.y. aš galiu tai pačiai draugei sakyti: įsivaizduok visus šalia esančius žmones vaikštančius su juokingais apatiniais, arba, fake it till you make it, bet tai nebūtinai suveiks.
Pasitikėjimas gali būti įkvepiamas t.y. aš galiu rašyti ilgiausius postus (kaip šis, pavyzdžiui), pasakoti savo pasitikėjimo 'istoriją' ir ji, galbūt įžiebs ugnelę vienos merginos ar vaikino (velniop seksizmą) akyse.
Tačiau ugdant, brandinant ir lavinant savo pasitikėjimą svarbiausias asmuo tau esi tu (ne vyras -moteriai, ne moteris - vyrui, ne moteris - moteriai, ar vyras - vyrui). Tu - tau.

20160101

Kadangi pastaruosius metus vis skeptiškiau žiūrėjau į naujametinius pažadus ir visą tą žavų fucking tikslų užsibrėžimą, prieš keletą dienų, visiškai netikėtai, laiku, kai aplanko geriausios mintys - prieš einant miegoti - sugalvojau kur kas įdomesnę alternatyvą. Kodėl neapgalvojus ir neužsirašius visų tų pažadų dar gerokai prieš Naujuosius? Dabar, pavyzdžiui, tam puikus metas - liko lygiai du mėnesiai iki Naujųjų t.y. du mėnesiai skirti vien savo užsibrėžtų tikslų įgyvendinimui. Kam laukti dienos, kai atversime naują baltą lapą, ant kurio rašysim 2016-01-01, tam, kad galėtume po truputį sukurti naują, geresnę savo versiją, kitaip tariant, update'inti save? Ar nebūtų geriau sausio pirmąją jau pabusti atsinaujinus visus savo galvos ir širdies appsus, susikūrus ar patobulinus savo išsvajotąją asmenybės pusę?

Nežinau kaip jūs, bet aš dabar pat jungiuosi Wordą ir rašausi visus savo mini pažadus, visas smulkmenėles, dalykus, kuriuos noriu patobulinti dar iki Naujųjų. Tam, kad sausio pirmąją nereikėtų kurti to paties sąrašo ir gailėtis, kad nepadariau to anksčiau.