ketvirtadienis, rugsėjo 13, 2012

O būna taip, kad rudens vakarais užeina liūdesys. Nesibeldęs, neprašęs įsileisti, bet ateina. Šiandien jis aplankė mane ir atnešė gražią puokštę dar gražesnių prisiminimų, tik juos pamačius, kažkodėl, norisi verkti. Verkti, kad buvo ir, greičiausiai, dėl mano kaltės tapo būtuoju laiku. O liūdna. Kas žino, gal dabar galėčiau atbėgti pas tave ir pasislėpti nuo pasaulio tavo glėbyje. O gal tik paskambinčiau ir, išgirdusi tavo balsą, patikėčiau, kad viskas gerai. Nors netarėm atsisveikinimo žodžių, bet pamiršome vienas kitą ir tas kibirkštėles, kurios kildavo kalbant arba apsikabinus. Melavau sau, bet akivaizdu, kad dar skauda matyti tavo šypseną ir ja nesidžiaugti. Pasiilgau tavęs. oooooooh....Ir tai sekundės, pamažu virtusios minutėmis, kai jaučiuosi suknistai kvailai. Velniop. Eik šalin, liūdesy!




Komentarų nėra:

Rašyti komentarą