miles and miles in my bare feet still can't lay me down to sleep

Jaučiuosi taip, lyg dar nebūčiau pradėjusi vasaros atostogų. Na, kelios dienelės buvo saulėtos ir gražios, bet galva mintimis užkimšta lyg minų po karo. Tiesą sakant, niekad anksčiau net nebūčiau pagalvojusi, kad vasara apskritai gali būti...užimta. Dvi geros savaitės su knygomis, sąsiuviniais, vadovėliais bei kitais užrašais rankose; trys suknisti valstybiniai egzaminai; trisdešimt akademinių valandų mokantis valdyti automobilį; savaitė ruošiantis išleistuvėms; nervingas egzaminų rezultatų laukimas; oficialus mokyklos baigimas - išleistuvės; prašymų pildymas; KET zubrinimas; stojimo atsakymas; sutarčių pasirašinėjimas; bendrabučio ieškojimas. Atrodo, kad tai nesibaigia. Bet džiugu sakyti, jog visa tai beveik baigėsi! Jaučiuosi pavargusi, užsiknisusi bei visokia kitokia sutrikusi. Gal jau ne tiek, kiek anksčiau. Juk spėjau ir įgauti pirminį rudą gražų įdegį bei dar kažką tai... Ramiai sau laukiu vertimo studijų Vilniaus universitete, bet prieš tai... Prieš tai dar laukia v a s a r a, kurios beveik nemačiau ir juolab - nejaučiau. Velniop teorijos egzaminą, nes man visiškai nesvarbu ir aš noriu būti pochuistė tol, kol dar galiu. Nemėgstu žadėti, bet šįkart tikrai pažadu sau dar peržiūrėti bent vieną gražų/romantišką/kvailą filmą; pavaikščioti miške; pabaigti skaityti jau pradėtą knygą ir paimti naują; dar pasiskrudinti saulėje; išgerti vieną beprotiškai skanų kokteilį ir pašokti lyg pati būčiau beprotė; ilgai ir patogiai išsimiegoti; susirasti daug naujos muzikos; pasisemti daugdaugdaugdaug energijos rudeniui; susimatyti su keliais pasiilgtais draugais; papildyti savo garderobą susimedžiojus kažką iš second handų; lengvai ir netyčia išprotėti bei pamesti galvą...

Tai tiek tos vasaros. Dar trisdešimt viena kablelis pusė dienos.

Lekiu gaudyt vėjo!

Aplink mus tiek daug visokių mažų stebuklų, gamtos dovanų, kad matydami juos itin dažnai, galiausiai imame jų nepastebėti ar nebevertinti. Tokių, kaip lauko kvapas po gero, ilgo vasarinio lietaus. Vaivorykštė, kai pila lyg iš kibiro, bet pasiutusiai drąsiai besielgdama šviečia saulė. Bičių surinktas medus, kvepiantis pievomis. Katino liežuvio brūkštelėjimas per odą. Keistai garsios paukščių giesmės rytą ir vakarą, kartais kiaurą dieną. Dangaus spalvų kitimas: nuo sniego baltumo debesų pūkelių iki vyno raudonumo horizonto leidžiantis ar kylant saulei. Saulės bučiniai maloniai, retsykiais itin įkyriai glostantys odą. Neatsakingas, egoistiškas vėjelis, kutenantis kaklą ir gadinantis šukuoseną. Rasos ar lietaus lašų nubarstytos žolės bei basų kojų susilietimas, juodos žemės ir akmenukų masažas pėdoms. Gėlių žiedai, žalias pievas ir juodus darželius it akvarele nuspalvinantys gyvybe. Viskas, kas mus supa, kas turi gyvybės ir teikia palaimą, įkvepia ir pozityviai nuteikia. Taip pat tai, kas mums duota, įteikta, išmokta ar įgyta. Gebėjimas skaityti ir galimybė pasinerti į milijonus keisčiausių, įdomiausių, kvailiausių istorijų, besislepiančių senos, geros knygos puslapiuose. Regos, klausos, lytėjimo dovana. Galimybė mylėti, patirti jausmus, įspūdžius, juos išreikšti ir dalintis su kitais, apdovanoti meile, šviesa ir rūpesčiu aplinkui esančius žmones. Galimybė juoktis ir savo džiaugsmu, nors dažniau - nuoširdžiu vaikiškumu užkrėsti kitus. Apkabinimai, kito glėbyje skandinant savo nerimą bei skausmą, rankų prisilietimai, gydantys širdies žaizdas. Viskas viskas, ką turime, jaučiame, užuodžiame ir matome, užčiuopiame ir liečiame; ar tai Dievo ar gamtos sukurta, ar žmogaus rankomis pataisyta, VISKAS yra dovana. Dovana, už kurią šiandien esu be galo, be proto ir be abejonės dėkinga.

Dabar, tiesą sakant, jau nežinau, ar myliu kažką labiau už patį gyvenimą.

we're fading away getting high off the ground, we're fading away lost and not found

Visi aplink nerimauja, bėga, skuba, galvoja. Per daug galvoja. Visi jau planuoja nevisai tolimą bet ir ne itin artimą ateitį. Verkia, šluostosi ašaras ir vėl leidžia sau atsikratyti visų susikaupusių ar net persipildžiusių emocijų. Žmonės, tiesą sakant, jau gyvena ateitimi. Gyvena mintimi, kad po šiek tiek daugiau nei mėnesio keisis jų gyvenimas. Atsivers naujas, baltas, neaprašytas gyvenimo knygos lapas, o kartu su juo atsivers ir šimtai durų. Į kairę, į dešinę ir į svajones.
---o čia sėdžiu aš. Geriu arbatą ir mano mintys apie ateitį kažkur giliai paslėptos bei užrakintos. Drįstu tik pagalvoti apie rytojaus orą, gal dar spėlioju, ar kitą savaitę ilgai lis, ar spėsiu dar šiek tiek įdegti. Bet tai viskas. Žinau, jog ir mano gyvenimas greitai keisis, žinau, jog viskas bus kitaip, kad laukia daug kovų, daug iššūkių ir dar daugiau pasikeitimų. Aš tą žinau. Bet to pakanka. Nenoriu iš anksto spręsti, kaip įsikuriu savo naują kambarį, kiek pagalvėlių padėsiu ant naujos savo lovos, kokius užrašus pradėsiu. Nenoriu galvoti apie rytojų daugiau, negu reikėtų. Nes jeigu gyvensiu juo, kas už mane gyvens dabar? Nenoriu, kad šioje vasaroje, šiame mano gyvenimo puslapyje liktų tuščia ertmė, praraja. Noriu, kad lapas būtų užpildytas ir pripieštas. Kad ši vasara liktų įsimintina. Todėl neapkraunu galvos jokiais rūpesčiais. Gal ir vėjavaikiška, neatsakinga, bet aš noriu gyventi šiandiena. Kol dar galiu.
Nes aš dar noriu vėjo plaukuose, vėjo į kaklą; noriu saulės, noriu, kad ji iki raudonumo įkaitintų mano odą; noriu, kad šiltas lietus nuplautų blogas mintis; noriu, kad žvaigždės ir mėnulis nušviestų kelią einant namo; noriu, kad vynas gerokai apsvaigintų galvą ir atpalaiduotų kūną; noriu, kad žolės lapeliai glostytų basas kojas; noriu, kad rytą pabudus kambarys būtų šviesus ir jaukus; noriu, kad paukščiai vis dar taip pat gyvai ir energingai čiulbėtų; noriu, kad tik geri prisiminimai užplūstų prisiminus šią vasarą, šį mėnesį, šią dieną.

welcome to the inner workings of my mind, so dark and foul i can't disguise

your skin so gold and brown, be young, be dope, be proud

galim verkti čia ašaromis apsipylę, bet su šypsena laukiam, kas dar atsitiks

Šįkart trenkėme durimis ir išėjome sušukę valio, sudainavę ilgiausių metų ir viską aplaistę šampanu. Daužėm taures, kad lydėtų sėkmė; daužėme butelius, kad ji ateitų didelė ir jos būtų daug. Apsikabinome, bučiavomės, laikėmės už rankų, dėkojome ir sveikinome - buvom draugais. Iškėlę rankas į viršų rėkėm visa gerkle, nuo kaktų valėmės prakaitą ir plojom. Trypėm kojomis, šokom basi, šokom laisvi, šokom, buvom kaip niekada gyvi. Niekas neverkė, niekas nesigailėjo. Visi tik judėjo pirmyn, lingavo į muzikos ritmą, šypsojosi ir buvo dėkingi. Leidom popierinius lėktuvėlius, šokome aukštyn, garsiai ir daug juokėmės. Atitrūkom nuo kažkokių labai sunkių, įsivaizduojamų ir per daug iškeiktų grandinių. Gal pirmą kartą per visus tuos metus vienas kitam nusišypsojo nepažįstami, gal pirmą kartą kažkas kartu šoko, pirmą kartą apsikabino arba paskutinį kart pasisveikinę pasibučiavo. Dieną, vakarą ir iki pat ryto nejautėm nė vieno lašo kartėlio, paniekos, nenuoširdumo. Per tą naktį, po velnių, vieną suknistą naktį, iš liepos dvyliktosios į tryliktą, per vieną naktį suaugom ir subrendom. Girti ar tik įkaušę, bet visi euforijoje ėjom pasitikti saulės. Kas kartu, kas atskirai, bet visi gaudėm už rūko ir minkštų debesų pasislėpusią saulę.

---o šiandien man labai gera. Euforija po ilgos nakties nesibaigia. Džiaugiuosi, kad buvau, pažinau, pamačiau, nusišypsojau, apkabinau, pabučiavau, pasveikinau, padėkojau. Gal šampano taurę sudaužiau netyčia, o gal linkėdama visiems laimės ir sėkmės. Ant kojų šiek tiek žaizdelių, bet argi kažkas skundžiasi? Nesigailiu NIEKO, kas nutiko mano, mūsų išleistuvių naktį. Darkart visiems ačiū.

Tegul sėkmė mus persekioja.

do you think we'll be in love forever a.k.a kavalovoje turns 1

Lygiai prieš metus atidariusi blogspot'ą nusprendžiau, jog esu pasiruošusi čia grįžti. Grįžti? Prieš KL turėjau n skaičių blog'ų. Visi buvo užrakinti, ištrinti ar kitaip užmiršti mano pačios. Bet grįžau, nes tuomet turėjau pasakyti daugiau nei mano širdis ir smegenys galėtų išlaikyti. Tuomet, tiesą sakant, neturėjau su kuo kalbėtis. Na, su mama, kuriai tikrai nepasakočiau visų pikantiškų detalių iš savo paaugliško bei dramatiško gyvenimo. Nors, ironiškai, ta vasara tapo pati nuostabiausia mano gyvenime. Kai sukūriau KL buvau nusiminusi ar netgi labiau pikta. Nežinau, kaip greitai - po dienos ar po savaitės - viskas daugmaž susitvarkė, stojo į savas vietas ir aš nevaržydama savęs toliau liejau mintis bei susikaupusius jausmus baltame, elektroniniame fone. Dabar jau lygiai metus sėdžiu čia ir svarstau, ar kas nors, skaitydamas mano blog'ą, jame randa kažką daugiau nei tuščius, banalius, juodai išspausdintus žodžius bei jų junginius; ar kas nors sukuria istorijas įkeltoms nuotraukoms; ar klausosi įkeltų dainų prieš miegą; ar kam nors įdomu, ar jie pavydi. Kad ir kaip ten būtų, rašau čia tam, kad man būtų lengviau. Ir galbūt todėl, kad slapčia tyliai viliuosi, jog mano išgyvenimai arba tiesiog išlietas pyktis kažkam padės, suteiks stiprybės...įkvėps. Ačiū, kad jūs čia. Bet net jei jūsų nebūtų - kavą lovoje vis tiek gerčiau.

they'll forget your name soon and won't nobody be to blame but yourself

what do you think my brain is made for, is it just a container for the mind

Naktimis juokiasi sielos. Mėnulis šypso juodoms ir purvinoms, suteptoms ir šlapioms gatvėms. Iš namų bėga vienišos arba per daug mylimos katės, o kai kuriuose languose negęsta šviesa. Naktimis mano siela išeina pasivaikščioti kažkur link debesų, virš balkono, miegančio miesto, aukščiau namo stogo. Naktimis mes klausomės Lanos Del Rey ir jos balse randame kažką daugiau nei  nostalgiją. Naktimis ir mes bėgame kaip tos liūdnos katės, tik mes kuriame laužus, klausomės gitarų ir traukiame beviltiškas dainas, lyg vandenį dalijamės alkoholį. Naktimis miršta klausimai ir atgimsta, gimsta, susikuria atsakymai. Naktimis skaičiuojame žvaigždes ir norime, kad greta esantis žmogus šalia liktų šiek tiek ilgiau nei jam derėtų. Naktimis tikime draugyste, meile, aistra, įkvėpimu, kartais net gyvenimu. Dažniau gyvenimu. Naktimis aš spėlioju, kaip atrodo tavo langas, ar jame dar šviesu, ar užtrauktos užuolaidos, ar jos apskritai kabo. Sielos nemiega naktį? Sielos naktį gyvena. Miršta kūnai, gula kūnai, susilieja kūnai ir juokiasi sielos.