Iš pradžių išsigandusi mąsčiau, kad susirgau kažkokia pavojinga skundimosi liga: kiekviename pokalbyje nepajausdama įterpdavau ištrauką iš 'blogas pasaulis/gyvenimas/mėnuo' litanijos. Ogi paskui, beveik mėnesiui praėjus (kaip baisu įvardinti tokį ilgą laiko tarpą), supratau, kad aš - ne viena. Gal kartu visi mes ir dalijamės tuo nuodingu virusu, bet vis ne po vieną - vis smagiau.
Iš tikrųjų man nepatinka skųstis, nepatinka sulaukti kažkokių paguodos žodžių - man jų nereikia. Nekenčiu skųstis.... Bet kai netyčiom pradedu skleisti negatyvą ir giliai viduje susikaupusį pyktį bei liūdesį, pajuntu, kad kaskart jo lieka vis mažiau. Taip, nesąžininga kitų, turinčių klausytis mano raudų, atžvilgiu, bet kam kitam išsirėkti? Kas kitas palinksės man galva, lieps tučtuojau nutilti ar primins, kad viskas laikina?
Gyvenam šalia vienas kito, vieni su kitais ir nebemokam būti vieni. Ir todėl tik pasikalbėjusi su savo draugėmis galiu ramiai atsikvėpti - aš ne viena. Viskas gerai, kitiems irgi neaišku, ką jie veikia, ką dar veiks, kokie jų tikslai ir kodėl būtent tokios jų svajonės. Gal negražu ir nederėtų taip sakyti, bet man truputį gera žinoti, kad visi esam tiek sutrikę ir pasiklydę.
