Lengva suprasti, kad gyvenimas būtent toks, kokio ir nori, kad kiekvieną dieną imi po plytą ir statai sau tokius pamatus, ant kurių išsilaikys išsvajotoji ateitis. Pats tas plytas imi, dedi vieną po kitos, lipdai, statai. Lengva suprasti, kad viską turi teoriniame lygmenyje. Iš tikrųjų tuo nuoširdžiai tikėti ir gyventi tuo tikėjimu daug sudėtingiau.
Sunku džiaugtis dabartimi, kai taip spaudžia ir varžo prisiminimų sienos - kartais atrodo, kad jos ilgainiui pradės artėti viena kitos, erdvės mažės ir galiausiai nebeturėsi kur trauktis, tave suspaus, - kai nuolatos lygini tai, kas vyko lygiai prieš metus, prieš pusmetį, tada, kai neva buvo geriau. Prarandi sveiką nuovoką, realybės jausmą, tampi apsėstas, pasiduodi nostalgijai, gyveni ne tik praeitimi, gyveni praeityje.
Esi linkęs dramatizuoti, pradedi gailėtis pats savęs, pamažu perduodi savo slaptas asmenines dramas aplinkiniams - jos nejučia prasiveržia pokalbiuose, su kiekvienu žodžiu, gestu ir žvilgsniu. Perduoti savo ne(pasi)tikėjimą ir spjaudaisi neigiamom emocijom. Pats tampi viena didele neigiama emocija. Esi savo susikurtos dramos aktorius. Nebegali objektyviai vertinti.
Teoriškai vis dar supranti, kad taip gyventi nebeįmanoma. Kad vieno beprotiškai gražaus, drugelių ir polėkio, garsaus juoko ir svajonių kupino laikotarpio pabaiga nelygu džiaugsmo pabaigai plačiąja prasme. Praktiškai šias žinias pritaikyti vis dar sunku.
Kodėl taip prisirišam prie praeities? Kodėl kartais taip sunku paleisti kai kuriuos žmones? Kodėl kartais taip obsesyviai apie juos galvojam ir kuriam what if situacijas. Iš naujo. Kasdien.
Vieną kovo pradžios dieną važiuoji iš visų pusių supant medžiams ir plytint sniego apgaubtiems laukams. O saulė tokia ryški ir taip atkakliai šviečia, kad kurį laiką pro automobilio langą žiūri prisimerkęs, kol akys pripranta prie tokios akinančiai ryškios šviesos.
Ir galiausiai ta šviesa kažkaip įsigeria į odą ir pasiekia krūtinę. Širdyje įvyksta kažkokios keistos ir stebuklingos reakcijos - vėl truputį daugiau viskuo ir visais tiki. O šypsena taip natūraliai įsitaiso veide, kad pats sau palinksi galva ir pasakai "aš galiu".
Ir tikrai gali.
Vienas mano pažįstamas rašė, kad kone gražiausios akimirkos gyvenime yra dviasmenės. Net labai norėdama negalėčiau surasti įtikinamų, pakankamai svarių argumentų, kuriais galėčiau paneigti šį įsitikinimą. Gal būtent todėl taip nejaukiai jaučiamės likę vieni, kai jau teko pamatyti, kaip gera būti dviems. Prireikia laiko išmokti gyventi žinant šią tiesą. Prireikia laiko, kol iš naujo patiki viskuo kitu.
Aš juk mokėsiu apkabint kažką kitą, išpasakot jam savo svajones ir prabilt apie baimes, bučiuoti smilkinius ir švelniai glostyt plaukus. Galbūt kol kas dar nėra taip drąsu ir pati savim netikiu, bet paimsiu savo plytą ir tęsiu gražios ateities pamatų statybą, nes niekas, oi niekas, to už mane nepadarys.
Ir vis dėlto - prieš tuos velniasžinokaipgreitai praskriejusius metus buvo beprotiškai šilta ir gera, bet tik dėl to, kas buvo tada, neverta aukoti to, ką turiu arba galiu turėti šiandien.
Iš visos širdies ir su meile -
A
