between the click of the light and the start of the dream

Myliu vienatvę. Tiesiog dievinu akimirkas, kai lieku viena namuose. Tada susikuriu sau mielą, švarią aplinką, pasigaminu pietus ir griebiu knygą. Arba įsijungiu mylimą muziką ir tiesiog įsitaisau ant sofos gerdama kakavą. Kad ir ką bedaryčiau, visa tai būna nekasdieniška ir dvelkia šventiškumu. Tomis akimirkomis įsivaizduoju savo namus, kuriais nereikia dalintis su niekuo. Namus, kuriuose galiu gaminti/deginti patiekalus ir nesusilaukti kritikos; namus, į kuriuos vakarais kviečiu artimiausius draugus, kur vyksta vyno degustavimas ir visada yra vanile atsiduodančių žvakių bei šviežių gėlių. Vaizduotėje piešiu saulėtus šeštadienius, kai, šokdama pagal indie muziką, tvarkausi namus, o tingius sekmadienius leidžiu su café au lait, šviežiais croissant ir senais filmais arba Vogue žurnalais. Pati sau šypsausi, kai įsivaizduoju kambarį, kuriame šoka saulės spinduliai ir niekada nebūna tamsu. Beveik užuodžiu lauko kvapą, kai patogiai įsitaisiusi sėdžiu balkone... Jau dabar mąstau, kad mano namuose privalės būti dideli langai, šiek tiek už juos mažesni paveikslai bei įdomūs šviestuvai; vietelė knygoms, lengvos užuolaidos, didelė žema lova.
Labiausiai laukiu to, kai po studijų, gal po darbo, galėsiu grįžti į ten, kur niekas nelaukia ir niekas netrukdo - į savo ramybės oazę. Bijau minties, kad gali tekti kambarį dalintis su kitais žmonėmis... Juk aš tikrai labai myliu vienatvę.

under every scar there's a battle I've lost

Viena iš tų dainų, kurios priverčia ilgėtis praėjusio rugpjūčio.

so come out of your cave walking on your hands and see the world hanging upside down

Vasaroti liko mėnuo ir trys su puse dienos. Nežinau kaip Jūs, bet aš jau noriu pulti į depresiją, bet tada prisimenu, kad per ašaras nematysiu nei mėlyniausio dangaus, nei ant jau įdegusių kojų krintančių spindulių, nei rasos lašelių ant žolės. Neįsivaizduoju, kaip praleisiu šį paskutinį mėnesį (ir tris su puse dienos!), bet žinau, kad rugsėjo pirmąją ar šeštąją dieną nenorėsiu gailėtis to, ko nepadariau. Tikiuosi, kad nuveiksiu kažką labai kvailo, ko, galbūt teks gailėtis, bet tai bus mano vasaros nuotykis. Bet žinot ką? Nesitikiu. Bus taip, kaip aš norėsiu, kad būtų. Uždavinys : iki rugsėjo pirmos pamiršti žodį 'pažadu' ir 'tikiuosi'. Tegu viskas teka sava vaga, su visais nepatogiais vingiais. O jūs tiesiog pasidžiaukit vis dar labaaai karšta saule, ilga naktimi, rasota žole, šaltu vandeniu, spalvotu dangumi ir neskaniais vaisiniais ledais. VASARA!

between the noise you hear and the sound you like

Supratau, kokia esu nedėkinga, deja, jau nebe pirmą kartą. Kartais tai ateina netikėtai, valant dulkes nuo spintelės virtuvėje, kartais tai ateina ilgai ir nuobodžiai knisantis mintyse, ieškant prasmės. Taip, esu labai nedėkinga. Norėčiau turėti pakankamai proto ir širdies, kad kiekvieną vakarą, atsigulus į lovą sugebėčiau tyliai sau ir Jam ištarti 'Šiandien esu dėkinga'. Kartais trūksta drąsos, kartais tiesiog nemoku įvertinti turimų ir gaunamų dalykų. Juk kai senoje, dešimties ar daugiau metų sulaukusioje, spintoje yra prancūziškų kvepalų, jau yra už ką būti dėkingai; jeigu suplyšusioje piniginėje guli keli centai - tai jau šis tas, ką galima įvertinti. O kur dar visi tie dalykai, kurių neužčiuopiame: meilė, viltis, svajonės, pagarba - viska yra tai, už ką turėtume dėkoti. Jeigu ne Jam, tai žmonėms, kurie suteikia šias neįkainojamas dovanas.
Šiandien esu dėkinga.

let's raise hell in the streets, drink beer and get into trouble

Kartais galvoju, kad pochuizmas - pats geriausias gyvenimo būdo pasirinkimas. Oh, sėdėčiau sau su nutrintu džinsiniu švarku ar liemene, kurią iš nugaros puošia vienaragis bei three words, eight letters (BORN THIS WAY), garsiai dainuočiau Bad Kids ir spjaučiau į veidą kiekvienam, kuris prieštarautų mano veiksmams. Neičiau į pamokas; per visas įmanomas keturiasdešimt penkias minutes pūsčiau didelius muilo burbulus ir rūkyčiau Pink Elephant. Parkas būtų vieta, kur renkasi išprotėję bendraminčiai, o parko suoliukai - antri namai. Vadovėlius mokyklose keistų Coelho knygos, o žmonės pagaliau pradėtų tikėti žmonėmis. Niekas nekreiptų dėmesio į žodžius tautybė, lytis, orientacija, o žvaigždių skaičius danguje būtų svarbesnis negu žmogaus, esančio šalia, metai.
Tokį pasaulį labai dažnai įsivaizduoju. O vėliau labai smagu pasidaro, kai suprantu, kad kai kurie žmonės jau gyvena tame pasaulyje, o aš - viena koja ten!

I don't know what I knew before but now I know I wanna win the war

but they all think I'm crazy but to me it's perfect sense

Aš - kaip tas katinas, kuris vaikšto vienas. Bet juk kartais ir jis prisiglaudžia prie kojų ir nori būti paimtas į glėbį. Pastaruosius metus itin dažnai svarstau, ar turiu draugų. Viena mano pusė tikina, kad jų nebėra, niekada ir nebuvo; kita pusė dar turi vilties. Draugės, kurias anksčiau laikiau geriausiomis, nuvylė jau nebe pirmą kartą, o aš pati pavargau gaivinti buvusį tvirtą ryšį, stengtis taikytis ir nusileisti. Galbūt išaugo mano asmenybė ir nebegaliu daugiau nekreipti dėmesio į savo jausmus ir norus. Galbūt protas ir širdis, pagaliau susiėję į komandą, sako, kad neverta. O gal aš tiesiog bijau iššūkių ir nebenoriu kovoti dėl to, kas svarbu. Nebesuprantu nei savęs, nei aplinkinių. Oh well.

a collection of paradoxes

“I’m almost never serious, and I’m always too serious. Too deep, too shallow. Too sensitive, too cold hearted. I’m like a collection of paradoxes.”— Ferdinand von Schrubentaufft

Keturi sakiniai geriausiai apibūdinantys mane, neprilygstantys tūkstančiams citatų iš romanų, filmų ar dainų. Kartais atrodo, kad esu ne viena: manyje gyvena dar viena, gal net ne viena – kelios, asmenybės. Didžiąją dalį laiko aš pati save kontroliuoju, bet kartais... tos kitos mano sielos dalys išlenda iš tolimiausių kūno kampų ir pareiškia turinčios tokių pačių teisių. Todėl taip dažnai keičiu nuomonę. Šimtus kartų per dieną keičiasi ir mano nuotaika. Neįvardinčiau nė vieno mėgstamiausio dalyko, nes niekaip negaliu apsispręsti. Mano įsitikinimai dažnai prieštarauja mano pačios įsitikinimams, o ištartas žodis netinka prie kitų, jau ištartų. Noriu vieno, paskui noriu kito. Klausau vieno, tikiu kituo. Skaitau vieną, rašau kitą. Beveik visada sau prieštarauju ir kankinu save. Tikiu savimi ir netikiu savimi. Myliu save, bet kartais noriu save užsmaugti. Esu pati geriausia klausytoja ir kartu nesirūpinu kitais. Noriu padėti, apsimetu. Sakau viena, darau kita. Taip ir gyvenu, nepažinodama savęs pačios. Na, tiksliau, gyvename ir nesutariame tarpusavyje, viduje.

usually when things has gone this far people tend to disappear

Ši daina tikriausiai visada man primins antrąją du tūkstančiai vienuoliktųjų vasaros pusę, pirmus du Gossip Girl sezonus, paskutines rugpjūčio dienas bei rugsėjo pradžią. Kas galėtų pagalvoti, kad (beveik) penkios minutės gali sutalpinti tiek nereikšmingų prisiminimų? Gossip Girl IR visiška panieka draugėms, įtūžis bei kiek kvailokas pyktis ant viso pasaulio, egoizmas - pochuizmas. Tuomet galvoje kirbėjo vien piktos ir geliančios mintys. Bet sutikau šią dainą; ji iš esmės nieko nepakeitė - tik padėjo lengviau praplaukti pro visą tą mėšlą, kurį pati susikūriau. Nuo tada, ši daina skamba lyg himnas, kai pasiryžtu pereiti į kitą gyvenimo etapą.

Šiais metais viskas bus kitaip - dažniausiai mano lūpomis bėgiojantis melas. Bet gal iš tiesų šįmet viskas bus kitaip? Jau rugsėjo pirmąją peržengus mokyklos slenkstį galvosiu tik apie peržengimą tuo pačiu slenksčiu  atgal - iš mokyklos. Visam laikui. Tik pradėjusi vienuoliktą klasę bijojau tų dviejų žingsnių pirmyn, bet jie vis tiek nesuvaldomai artėja. Oh well. Bet šiais metais nieko sau nežadėsiu. Nežadėsiu nieko ir kitiems. Noriu, kad bent jau paskutiniai metai mokykloje praeitų savaime: be nereikalingo entuziazmo, o vėliau - be liūdesio; kad bent jau paskutiniais metais galėčiau būti savimi. Galų gale, kiek galima taikytis? Juk vis tiek daugiau nesusitiksim, nebereikės apsikabinti ir apsimesti, kad viskas gerai. O einant rudeninėmis miesto gatvėmis ir mindant bejėgius geltonus lapus mano iPode skambės „Young Folks“. Juk kai kurie dalykai nesikeičia.

XX,
Aušra

i'm predictable pretender

Dievinu tą jausmą, kai muzika nukelia į kitas erdves, atsako į seniai kankinančius klausimus - vietoj jų iškelia kitus. Kai pamažu, kažkur nuo riešo, pradeda tekėti šiurpuliukų banga, užvaldanti visą kūną. Kai galva ima suktis, bet vaizdai išlieka stabilūs ir nepasikeičia net žiūrėjimo kampas. Kai klausai ir staiga žodžius bei melodiją girdi atskirai, lyg visa tai plauktų ne iš tos pačios dainos; kai tos dvi dalys nepastebimai vėl susijungia į vieną bendrą ir neperskiriamą liniją. Kai sėdi ir jautiesi lyg pasaulis būtų pasistūmėjęs tūkstantį metų į priekį, laikas sustoja, bet daina bėga į priekį. Ir tada šviesos greičiu skrieji tą patį tūkstantį metų atgal ir lyg nieko nebūtų įvykę. Daina baigėsi.

let's get out of this town, baby we're on fire

Neprisimenu, kada taip šokau lietuje bei iš visos širdies - kiek tik balso stygos leidžia - dainavau. Išties seniai dainavau „Tik Pasilik“, ypač tada, kai už kelių metrų, ant scenos, sėdi Jazzu. Tiesą sakant, gyvai Jazzu negirdėjau niekad. Taip pat niekada nemaniau, kad sugebėsiu žavėtis Lemon Joy pasirodymu. Tačiau kai pabėgi ten, kur tavęs niekas nepažįsta, pamiršti visas problemas ir truputį užmiršti patį save. Tada nesirūpini nei tuo, kaip atrodai, nei kaip elgiesi. Stebuklingai išnyksta neigiamos emocijos, desperatiškos mintys. Smegenys prisipildo idėjų, o širdyje pražysta nauji žiedai. O, pasirodo, reikia tik pabėgti.

Kartais tampu tokia romantikė, kad, atrodo, dėl vieno vaikino galėčiau net išmokti gaminti! Galvą padėjusi ant pagalvės svajoju apie naktinius pokalbius stebint žvaigždėtą dangų, vaikščiojimą susikibus rankomis, maudynes jūroje be drabužių. Piešimą ant kūno, netikėtus bučinius, bučinius lietuje. Paslapčiomis galvoje kuriu scenarijus, įsivaizduoju, kaip jis parke man skaito poeziją, o aš - beveik mintinai išmokusi - romanų ištraukas. Svajoju, kaip man groja gitara, o aš, būdama per daug tingi, niūniuoju. Jis pina man kasas; aš dažnai dėviu jo marškinius. Įsivaizduoju, kaip laimingai gyvenam ir džiaugiamės vienas kitu. Ir viskuo kitu. Ir vienam kito rankos yra pats saugiausias prieglobstis, o lietui lyjant nereikia skėčio. Dar niekam neteko pažadėti šių dalykų. Gal ir nereikės. Gal jis man kažką žadės.

diet mountain dew baby new york city

Kartais Lana Del Rey ir „Diet Mountain Dew“ gali išspręsti daugiau, negu trys puodeliai kavos ir bemiegė naktis. Nesiginčysiu, reikalingi abu bėdų sprendimo būdai, bet visada norisi kažko naujo. Šį kartą tai Lana ir jos skeptiškai skambantis balsas bei įtraukiančios, gana panašios melodijos. Ir velniop! Šią vasarą man užtenka tik saulės, knygos rankose ir truputį vėjelio; nenoriu matyti įkyrių, per devynis mėnesius atmintin įsirėžusių, veidų. Geriau jau pasinersiu į 90210 dramas, bet TŲ veidų matyti aš nenoriu.