Kada paskutinį kartą buvau užsibrėžusi kažko siekti? Kada dar teko dėl kažko stengtis, vieną prie kitos klijuoti kažkokias sulūžusias, plyšusias, sudilusias detales, kad galiausiai iš jų išeitų graži mozaika? Kiek kartų teko suklupti, bet paskui vėl atsistoti prisiminus viską, dėl ko ėjau tuo keliu? Kada buvo tie kartai? Ne visai seniai, bet ne vakar, ne šį mėnesį, gal netgi ne keturioliktais metais....O tai gąsdina. Baisu eiti, kai stebi tik kelio ženklus, o žemėlapio neturi; žinai, kad tuoj prieisi sankryžą, bet nežinai, kur link veda kiekviena kelio atšaka. O man, turinčiai problemų su koordinacija, žemėlapis ir kelio išsišakojimų išmanymas praverstų. Todėl pirmasis pažadas, kurį garsiai iššaukiu šiandien - pasižadėti daugiau; man reikia pasižadėti daugiau. Man ir vėl reikia išsitraukti tą seną, apdulkėjusią dėžutę, kurioje laikydavau visas savo svajones. Reikia ją atrakinti, reikia įdėti naujų svajonių, prisiminti senas, iš naujo jas apgalvoti, jas pildyti. Tada vėl galėsiu šypsotis įveikusi pirmą pasitaikiusią kliūtį; vėl galėsiu verkti pirmąkart patyrusi nesėkmę; galėsiu užversti galvą, pažiūrėti į dangų, pagauti vėjo kvapą. „Čia kvepia mano svajone“ - sakyčiau. Vėl žinočiau jos kvapą, vėl jį sekčiau, jo siekčiau, jo norėčiau ir juo tikėčiau. Ir vėl viskas būtų gerai.
Bus gerai.
Visad būna.
