just grab somebody, no leaving this party with nobody to love

---- aš kvėpuoju tavo panaudotu ir lauk išspjautu oru. Džiaugiuosi, kad, kitaip nei gražiausi žiedai, tu nevykdai fotosintezės. Vietoj to, sukeli šimtus nenutrūkstamų reakcijų mano kūne. Iš proto varo tavo bedugnės gylio akys, vedančios mane slapčiausiais ir purviniausiais tavo sielos koridoriais. Kartą jau pamišau dėl tavo odos kvapo, dėl tavo kaklo karščio ir lūpų akiplėšiškumo. Pasidaviau tavo blakstienų išlinkimui ir antakių rimtumui. Vis dar netikiu, kaip, po velnių, nesi gamtos dalis, nes ji - dalis tavęs, jos dėsniai paklūsta ir tarnauja tau. Dažnai sapnuoju tavo arimų juodumo plaukus ir vėjo greičio mirksnius. Numirt galėčiau (tikriausiai) dėl tos fizionomijos ir to nepalenkiamo charakterio. Supančiojai mane, kaip neregę vedei šalia savęs ir saugojai nuo dūžtančio pasaulio. Deja, pasiėmei sau mano sielą, nors tau net nesipriešinau. O šiandien, rašydama romanus ir eiles apie tave, niūniuodama dainas ir rašydama rapsodijas, į jas sudedu viską, ko jau neturiu, ką iš manęs jau atėmei.

---- bet gražiausia mūsų istorijoje tai, kad tave tokį aš sau susigalvojau. Ir atimi iš manęs tik tai, apie ką nė nesvajoju. O tu - neegzistuoji.

here comes the sun

Visada ieškojau bent kruopelytės cukraus savo gyvenimui pagardinti. Norėjau, kad jis būtų bemaž tobulas. Visada savo padėtį lyginau su kitų žmonių padėtimi, jų gyvenimu. Laimę matavau neaiškiais vienetais. Galvodavau, kad kiti, nenaudėliai, turi viską.
Stop.
Bet viską turiu aš. Kai apsidairai, pasižiūri į lentynėles širdyje, perkratai mintis, supranti - ilgai lauktas ir trokštas gyvenimo cukrus buvo čia visą laiką. Pasirodo, ne toje lentynoje jo ieškojau. Gavau tiek, kiek sugebėsiu išnaudoti. Gavau tai, ko man labiausiai reikia. Buvau ir aplankiau vietas, kurių neaplankyti tiesiog neįmanoma, o likusios, neatrastos,- tolimesnei ateičiai. Taip, kartais kažko velniškai trūksta. Norėtųsi daugiau popierinių piniginėje ir skudurinių spintoje. Tenka susitaikyti su tuo, kad niekada nenustosime trokšti ir siekti daugiau, daugiau, daugiau. Tokie jau gimėme.
Bet ką gi, iPod'as pakrautas, Amy Winehouse balsas šiam vasariniam vakarui suteikia šiek tiek dramos, knyga šalia, saulė dar nenusileidusi, šildo kojas. Braškės nuskintos, koncertas atšoktas, alus išgertas, vairavimo pamokos prasideda rytoj, šimtai planų jau tuoj nuguls į baltą popierių.
Gal visiems aplink tik tiek mažai ir tetrūksta? Gryno oro gurkšnio, kaklą glostančio vėjo, The Beatles muzikos ir stipraus spyrio subinėn? Už tą neblaivų, nepateisinamą, pesimistišką požiūrį. Velniop kitus ir velniop dvejones. Šiai vasarai užrakinam ir išmetam jas kur nors į jūros gilumą, laukų tuštumą. Pasileiskim ir bėkim vasaros keliu, nežiūrėkim atgal ir nežiūrėkim į šonus.
Tai, atrodo, sakiau, cukraus trūksta?