Visada ieškojau bent kruopelytės cukraus savo gyvenimui pagardinti. Norėjau, kad jis būtų bemaž tobulas. Visada savo padėtį lyginau su kitų žmonių padėtimi, jų gyvenimu. Laimę matavau neaiškiais vienetais. Galvodavau, kad kiti, nenaudėliai, turi viską.
Stop.
Bet viską turiu aš. Kai apsidairai, pasižiūri į lentynėles širdyje, perkratai mintis, supranti - ilgai lauktas ir trokštas gyvenimo cukrus buvo čia visą laiką. Pasirodo, ne toje lentynoje jo ieškojau. Gavau tiek, kiek sugebėsiu išnaudoti. Gavau tai, ko man labiausiai reikia. Buvau ir aplankiau vietas, kurių neaplankyti tiesiog neįmanoma, o likusios, neatrastos,- tolimesnei ateičiai. Taip, kartais kažko velniškai trūksta. Norėtųsi daugiau popierinių piniginėje ir skudurinių spintoje. Tenka susitaikyti su tuo, kad niekada nenustosime trokšti ir siekti daugiau, daugiau, daugiau. Tokie jau gimėme.
Bet ką gi, iPod'as pakrautas, Amy Winehouse balsas šiam vasariniam vakarui suteikia šiek tiek dramos, knyga šalia, saulė dar nenusileidusi, šildo kojas. Braškės nuskintos, koncertas atšoktas, alus išgertas, vairavimo pamokos prasideda rytoj, šimtai planų jau tuoj nuguls į baltą popierių.
Gal visiems aplink tik tiek mažai ir tetrūksta? Gryno oro gurkšnio, kaklą glostančio vėjo, The Beatles muzikos ir stipraus spyrio subinėn? Už tą neblaivų, nepateisinamą, pesimistišką požiūrį. Velniop kitus ir velniop dvejones. Šiai vasarai užrakinam ir išmetam jas kur nors į jūros gilumą, laukų tuštumą. Pasileiskim ir bėkim vasaros keliu, nežiūrėkim atgal ir nežiūrėkim į šonus.
Tai, atrodo, sakiau, cukraus trūksta?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą