Prie lagamine sugrūstų geltonų bei raudonų medžių lapų, dėdė Rudenėlis atneša mums ir beprotystę. Savotišką. Visi aplink skuba (nors tai vyksta visus keturis metų laikus), nervinasi ir garsiai burnoja. Niekas net nesivargina pakelti akių nuo pilko šaligatvio ir pažvelgti į pasipuošusias alėjas. Niekas net nepagalvoja į rankas paimti nukritusio lapo. Visi itin pasinėrę į savo sizifiškus darbus, į savo absurdišką gyvenimą. Nuo aštuntos ryto paskęsdami savo biuro ar mokyklos erdvėje, žmonės tampa mašinomis. Tiesą sakant, some of you need to chill the fuck out! Galbūt derėtų išgerti daugiau ir skanesnės kavos, nusipirkti didesnį ir šiltesnį megztinį, pažiūrėti seną filmą ir bent kartą per dieną pagirti šalia esantį žmogų, tarti žodį „myliu“, daugiau laiko praleisti gryname ore. Visi patiria nesėkmių, tačiau jos nedraudžia džiaugtis kitais dalykais.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą