Kartais atrodo, kad gyvenimas kaip koks skęstantis laivas. Nei bėgsi nuo denio - vis vien įkrisi į gilią, žydrą, visad alkaną jūrą, nei sėdėsi ir raudodamas pasitiksi bauginantį likimą. Audros debesys virš galvos, o akys ieško vienintelio saulės spindulio, kurio, regis, nematė jau visą šimtmetį. Bet viskas ne taip. Tai yra, ne viskas taip blogai. Kai laivas pradeda grimzti dugnan, protingiausias variantas būtų atsikratyti to sunkaus, žemyn tempiančio ir su juoda giluma siejančio inkaro.
--------------nežinau, ar savo inkaro nusikratyti nusprendžiau vos gimusi, ar ta mintis į galvą atėjo tik dabar, atsivėrus baltą elektroninį lapą. Tik žinau, jog ši mintis jau subrandinta mano organizme, centrinėje bei periferinėje mano nervų sistemose. Juodas metalo gabalas, tempiantis žemyn ir verčiantis prasmegti žemėje, tikriausiai visada buvo labiau mano vaizduotės vaisius nei apčiuopiamas dalykas. Tiksliau tariant, tai nėra aplinkiniai veiksniai: žmonių apkalbos, dar iš vaikystės atsinešti užgauliojimai, niūri visuomenė. Tai, visu šimtu procentų, yra mano asmenybės dalis: mano įsitikinimai, mano charakterio bruožai, mano svajonės ir mano tikėjimas. Kad ir kaip dažnai bereikalingai save graužčiau, šįkart net neabejoju savo kalte. Juk žmonės sako, kad pats susikuri save, o kartu ir savo likimą, gyvenimą. Tais žmonėmis aš tikiu. Tie žmonės kalba pačią tikriausią suknistą tiesą. Todėl vietoj to, kad it savižudė šokčiau iš denio - dabar galvoju, kaip lengviau, kuo mažiau sujudindama visą laivą, galiu nuo jo atskirti inkarą. Visą gyvenimą, o ypač dabar, taip sunkinusį mano plaukimą tolyn. Kadangi pečius slegiantį svorį jaučiu tik aš viena, kas kitas padės jo atsikratyti?
--------------pamirštą optimizmą ir gėrį susikursiu pati. Prisiminsiu kaip šypsotis ir garsiai, užkrečiamai juoktis iš savo klaidų. Atsikratysiu nereikalingos naštos. Atsikratysiu jos po truputį. Pradedant dabar.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą