Myliu vienatvę. Tiesiog dievinu akimirkas, kai lieku viena namuose. Tada susikuriu sau mielą, švarią aplinką, pasigaminu pietus ir griebiu knygą. Arba įsijungiu mylimą muziką ir tiesiog įsitaisau ant sofos gerdama kakavą. Kad ir ką bedaryčiau, visa tai būna nekasdieniška ir dvelkia šventiškumu. Tomis akimirkomis įsivaizduoju savo namus, kuriais nereikia dalintis su niekuo. Namus, kuriuose galiu gaminti/deginti patiekalus ir nesusilaukti kritikos; namus, į kuriuos vakarais kviečiu artimiausius draugus, kur vyksta vyno degustavimas ir visada yra vanile atsiduodančių žvakių bei šviežių gėlių. Vaizduotėje piešiu saulėtus šeštadienius, kai, šokdama pagal indie muziką, tvarkausi namus, o tingius sekmadienius leidžiu su café au lait, šviežiais croissant ir senais filmais arba Vogue žurnalais. Pati sau šypsausi, kai įsivaizduoju kambarį, kuriame šoka saulės spinduliai ir niekada nebūna tamsu. Beveik užuodžiu lauko kvapą, kai patogiai įsitaisiusi sėdžiu balkone... Jau dabar mąstau, kad mano namuose privalės būti dideli langai, šiek tiek už juos mažesni paveikslai bei įdomūs šviestuvai; vietelė knygoms, lengvos užuolaidos, didelė žema lova.
Labiausiai laukiu to, kai po studijų, gal po darbo, galėsiu grįžti į ten, kur niekas nelaukia ir niekas netrukdo - į savo ramybės oazę. Bijau minties, kad gali tekti kambarį dalintis su kitais žmonėmis... Juk aš tikrai labai myliu vienatvę.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą