but they all think I'm crazy but to me it's perfect sense

Aš - kaip tas katinas, kuris vaikšto vienas. Bet juk kartais ir jis prisiglaudžia prie kojų ir nori būti paimtas į glėbį. Pastaruosius metus itin dažnai svarstau, ar turiu draugų. Viena mano pusė tikina, kad jų nebėra, niekada ir nebuvo; kita pusė dar turi vilties. Draugės, kurias anksčiau laikiau geriausiomis, nuvylė jau nebe pirmą kartą, o aš pati pavargau gaivinti buvusį tvirtą ryšį, stengtis taikytis ir nusileisti. Galbūt išaugo mano asmenybė ir nebegaliu daugiau nekreipti dėmesio į savo jausmus ir norus. Galbūt protas ir širdis, pagaliau susiėję į komandą, sako, kad neverta. O gal aš tiesiog bijau iššūkių ir nebenoriu kovoti dėl to, kas svarbu. Nebesuprantu nei savęs, nei aplinkinių. Oh well.