sekmadienis, kovo 03, 2013

Šalta arbata jau neturėjo kvapo, o pasenusį, apačioje įskilusį puodelį puošė tik iš vidaus baltame fone likusios arbatos dėmės. Abstraktus menas, kuris neslėpė jokios gilios minties. Tuose ruduose ir mėlyną atspalvį slepiančiuose taškuose buvo galima įžiūrėti daug skaičių: nupjauto ąžuolo rieves, mirusias kaimynų kates. Bet labiausiai jį gąsdino lyg neoninė lempa šviečiantis jo nesėkmių skaičius. Vienas pakilimas, du kritimai. Ir taip visą gyvenimą. Laimė - nelaimė. Deja, antrasis skaičius visad lenkė pirmąjį. Užsižiūrėjęs į tuos arbatos ženklus staiga jis pajuto, kaip po vieną pamažu stipriai užlenkia rankos pirštus. Nors dešinę ausį tuomet neramino iš viršaus - kaimynų buto - sklindantis vaiko verksmas, kairiąją pasiekė tyli muzika. Širdies muzika. Ji grodavo tada, kai ašarų maišeliai pavojingai žadėdavo plyšti. Tačiau būtent toji muzika sustabdydavo visas, dar nepradėjusias tekėti skruostais ašaras. Jis suprato - ir šįkart nusiminti nevalia. Nors arbata atšalo, baltame puodelyje dar liko jos žymių.


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą