kava lovoje

Pastaraisiais mėnesiais nebepažįstu savęs. Per tokią nuostabią vasarą, rodos, atradau kitokį gyvenimą, kitaip pažvelgiau į seniai apsvarstytas tiesas. Bet baigėsi vasara, baigėsi ir ta stebuklinga kelionė. Nuo pat rugsėjo mėnesio jaučiuosi taip, lyg penkiasdešimt procentų mano veiklos nesiseka arba sekasi tik patenkinamai. Pradėjau jaustis kaip niekad vieniša. Nesilinksminu ir nesusitinku su draugais, nes jų, pasirodo, neliko. Nedžiugina net pati didžiausia aistra - dainavimas. Pradėjau vis daugiau skųstis. Viską slepiu giliai savyje, o dirbtine šypsena kvailinu žmones. Dažnai darau tai, ko nenoriu; kūnas tai daro tiesiog automatiškai. Pamiršau ką reiškia apkabinti draugą ir išsiverkti ant jo peties. Pamiršau, ką reiškia džiaugtis kiekviena minute, kaip tinkamai išnaudoti dieną. Diena tampa vergišku sėdėjimu tarp nemėgstamų žmonių ir tokių pat nemėgstamų pamokų mokymusi. Apie ateitį kyla vis daugiau klausimų, o atsakymų, deja, nedaugėja ir jie netampa aiškesni. Mano pyktis, neviltis ir kiti jausmai prieinami tik man; kaip niekad išmokau juos slėpti. Taip pat išmokau ir būti viena; nors sunku, žinau, jog nėra kito pasirinkimo. Verkdama juokiuosi iš savęs. Kokia kvaila, beviltiška ir apgailėtina tapau. Visa tai dar paaštrina overthinking. Įdomiausia tai, kad ir kaip prastai jausčiausi, vis dėlto nepasiduodu ir nesudedu rankų. Net jei šią akimirką neišsikapstau iš absurdo, vieną dieną iškelsiu galvą ir dėkosiu sau, kad ištvėriau.