trečiadienis, liepos 16, 2014




ir visgi kiek nedaug tereikia iki laimingos, gražios akimirkos, kai gali sau pasakyti: viskas n u o s t a b u. iki šypsenos užtenka karšto dušo, saldžios braškės, ankstyvo ryto saulės, pusvalandžio bėgimo, Sex and The City sezono. o tam išsvajotajam gyvenimui - kai šypsena tik labai retais atvejais nulipa nuo lūpų - nereikia materialių dalykų. svarbiausia ramybė ir taika su savimi pačiu. kiekvieną kartą pamiršusi suirzti dėl savo trūkumų pajaučiu, kaip širdis ramiau krūtinėj plaka.


pirmadienis, liepos 14, 2014

-Kai buvau jaunas, kad ir keliaudavau, pasiimdavau tris daiktus: motinos nuotrauką, Roberto Bernso eilėraščių tomelį ir mieliausią Kvinslende aviganį šunytį,- porino Bliujis. -Šunytis padvėsė, aš išmokau visus eilėraščius atmintinai, o nuotrauka tiesiog išbluko. Bet vis dar galiu pašvilpauti dainelę, kurią šuo labiausiai mėgo, ir kada panorėjęs padeklamuoti daugybę eilėraščių. Kurią nors dieną vėl pamatysiu motinos veidą, kai ji ateis išsivesti mane namo. Taigi dabar man nieko daugiau nereikia, tik šio vežimo. O jeigu ir jis dingtų, juk vis tiek turėčiau kojas, ar ne? 
Šio žilstelėjusio senio veidas buvo be jokios išraiškos, o gyvenimas - be jokių daiktų. Bet jis buvo radęs sielos ramybę. Bliujis neturėjo gyvenimo misijos, vos keletą poreikių. Jis keliavo nuo ūkio prie ūkio, priimdamas visa, kas nutikdavo kelyje. 
„Žavios melagystės“ Emilie Richards
 
 

trečiadienis, liepos 09, 2014

Šia gamtos ramybe norėčiau pasidalinti su visais užsiėmusiais, skubančiais XXI amžiaus žmonėmis. Norėčiau, kad visi galėtų bent trumpam ištrūkti į lauką ir pasiklausyti, pažiūrėti; velniop, bent pakvėpuoti!

Dar taip šviesu, o danguj kabo mėnulis; nei apvalus, nei nukąstas; kažkoks neaiškus;

tvora laipioja katė;

keliu laksto vaikai, vienas jų važiuoja dviračiu, kažkuris švepluoja;

toliau pievoj girdžiu karves; loja šunys;

bet gražiausias man beprotiškas, įsimylėjęs, čiulbantis paukštis, kurio nematau; jį girdžiu.







šeštadienis, birželio 21, 2014

High up in the Hollywood hills taking violet pills writing all of my songs about my cheap thrills

Nežinau iš kur ir kada, kokiomis aplinkybėmis atslinko, atropojo ir pasibeldė į mano širdies dureles tas keistas jausmas. Nesu tikra, ar kažkada anksčiau jau teko sukti galvą, ką jis reiškia, kodėl jis čia, kaip jį išprašyti. Bet dabar jis čia ir man tiesiog reikia su juo sugyventi. Taigi jaučiuosi taip, jog nežinočiau, kur ta tikroji mano vieta; kur mano namai. Ar ten, kur močiutė ir mama kepa kugelius, kur vasarą ryju knygas ar ten, kur dar ne kiekvienas nelygumas sienoje yra pažįstamas. Nuo kada vieta, kurioje tenka nakvoti, kelia tokį didelį rūpestį?; nuo kada ji apskritai kažką reiškia? Dar kai vos prieš kelias dienas grįžau namo, supratau, kad viskas jau šiek tiek pasikeitę: ne išoriškai, o labiau sąvokos atžvilgiu. Bet ignoravau tai, nelemtą nerimą paleidau vėjais, tačiau dabar būtent jis ir nepaleidžia manęs. Jaučiuosi iš dalies viena, iš dalies atskirta. Tada ir vėl milijonas minčių, kontrargumentų - viskas kaip ir anksčiau. Bet.
Neapsisprendžiu, kur jaučiuosi laimingesnė: ten, kur kiekvienas daiktas jau turi savo vietą, ar ten, kur kiekvieną dieną vis kitas daiktas sau ją atranda. Net nenutuokiu, kuri lova patogesnė. Ir apskritai, jeigu širdis žinotų kažką daugiau, nereikėtų ir galvai perkratyti visų stalčiukų beieškant atsakymų į mano retorinius klausimus. Rodos, esu pagarsėjusi klimpimu savo pačios minčių liūne.
O galiausiai, nė vienoje iš mano gyvenamų vietų artimųjų šypsenos nebus amžinos; nė vienur, nė kitur naktį pro langą nesiverš saulės spinduliai; nė viename iš variantų nesapnuosiu gyvenimo ir negyvensiu sapnų. Nė viena iš tų vietų niekad nebus tikrieji namai, nes namai....namai kol kas praranda prasmę, tačiau žinau, jog tos prasmės aš visad ieškosiu ir esu tikra, kad toji prasmė pati vieną rytą pasibels į mano duris... Galbūt namų, galbūt širdies.


“Maybe home is nothing but two arms holding you tight when you’re at your worst.”
— Yara Bashraheel