Nežinau iš kur ir kada, kokiomis aplinkybėmis atslinko, atropojo ir pasibeldė į mano širdies dureles tas keistas jausmas. Nesu tikra, ar kažkada anksčiau jau teko sukti galvą, ką jis reiškia, kodėl jis čia, kaip jį išprašyti. Bet dabar jis čia ir man tiesiog reikia su juo sugyventi. Taigi jaučiuosi taip, jog nežinočiau, kur ta tikroji mano vieta; kur mano
namai. Ar ten, kur močiutė ir mama kepa kugelius, kur vasarą ryju knygas ar ten, kur dar ne kiekvienas nelygumas sienoje yra pažįstamas. Nuo kada vieta, kurioje tenka nakvoti, kelia tokį didelį rūpestį?; nuo kada ji apskritai kažką reiškia? Dar kai vos prieš kelias dienas grįžau
namo, supratau, kad viskas jau šiek tiek pasikeitę: ne išoriškai, o labiau sąvokos atžvilgiu. Bet ignoravau tai, nelemtą nerimą paleidau vėjais, tačiau dabar būtent jis ir nepaleidžia manęs. Jaučiuosi iš dalies viena, iš dalies atskirta. Tada ir vėl milijonas minčių, kontrargumentų - viskas kaip ir anksčiau. Bet.
Neapsisprendžiu, kur jaučiuosi laimingesnė: ten, kur kiekvienas daiktas jau turi savo vietą, ar ten, kur kiekvieną dieną vis kitas daiktas sau ją atranda. Net nenutuokiu, kuri lova patogesnė. Ir apskritai, jeigu širdis žinotų kažką daugiau, nereikėtų ir galvai perkratyti visų stalčiukų beieškant atsakymų į mano retorinius klausimus. Rodos, esu pagarsėjusi klimpimu savo pačios minčių liūne.
O galiausiai, nė vienoje iš mano gyvenamų vietų artimųjų šypsenos nebus amžinos; nė vienur, nė kitur naktį pro langą nesiverš saulės spinduliai; nė viename iš variantų nesapnuosiu gyvenimo ir negyvensiu sapnų. Nė viena iš tų vietų niekad nebus tikrieji namai, nes namai....namai kol kas praranda prasmę, tačiau žinau, jog tos prasmės aš visad ieškosiu ir esu tikra, kad toji prasmė pati vieną rytą pasibels į mano duris... Galbūt namų, galbūt širdies.
“Maybe home is nothing but two arms holding you tight when you’re at your worst.”
— Yara Bashraheel
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą