kava lovoje

„Elena ir aš - kartu. Šeimyniškoje ramybėje. Nameliūkštis kur nors Jamaicoje. Visas aukštas mudviem priklauso. Mudu pasikabiname reprodukcijas. Mudu sudėliojame knygas. Rimtai žvelgia meno leidiniai ir poetai. Atskira lentynėlė saviesiems. Vakarais mudu klausomės muzikos, skaitom, ginčijamės, be pykčio, pasiskonėdami. Šviečia lempa, o jos abažūras žalio stiklo. Mudu susirandama C stotį, ji neturi marmurinių kolonų, bet jos laukiamajame - ramybė. Ir ant žemo staliuko - gyvos gėlės. Ir mūsų veiduose - nuolatinis šypsenos užgimimas. Ir mūsų sapnuose - pabudimo nujautimas. Ir mūsų apsikabinimuose - pirmoji kelionė į Jones Beach. Ir mūsų emblema - mirusiųjų bajorų galvos. Mes žaidžiame laisvalaikiu. Dėstome kaladėles, statome pilis, fantazuojame apie gyvenimą ir mirtį. Ir iš knygų ateina pagalba. Nebūtinai Homeras arba Dante. Ateina ir savieji. Geriame putojantį vyną, ir suliepsnoja flamingas juodmedžio brangiame stale; plaukiame Keturių Kantonų ežeru; ir aname krašte miręs berniukas skambina gitara žemėje dar negirdėtą dainą; ir saulelė vėl atkopdama pabudina mūsų svietą; ir gyvename vėsioj, begalinėj šiaurėj; kur laukas, kelias, pieva, kryžius; palmės mano, palmės, dainuokime lieknos vėjų oazėj !“

„Balta drobulė“, Antanas Škėma,  1967