Pasiilgau minučių ir valandų, naktų, kai nuoširdžiai linksminausi. Ir tam nereikia alkoholio ar labai garsios muzikos. Trūksta tik draugų ir kažko bendro. Senos kompanijos nebeliko, o dabar taip norėtųsi iš visos širdies pasidžiaugti jaunyste ir gyvenimu. Žvaigždėtas dangus ir į viršų smilkstantys kaljano ar cigarečių dūmai, šaltos rankos ir batuose šąlančios kojos. Nepažįstamasis ir netikėti bučiniai. Žmogus, su kuriuo galima kalbėti visą naktį, visomis temomis. Už gatvių triukšmą garsesnis juokas ir už nakties tylą garsesnis širdžių plakimas. Noriu išeiti į gatvę ir apkabinti mylimus žmones po tuo dangumi. Noriu sakyti myliu nepažįstamiems žmonėms, o ačiū mylimiems. Noriu kalbėti telefonu iki vidurnakčio, kol miegas galiausiai nugali; noriu girdėti, kai man skundžiasi dėl lovos braškėjimo. Normalu. Gyvenimas gražus, tik reikia truputį daugiau nei egzistuoti, - gyventi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą