Aš kartais pamirštu, kokios mano svajonės. Kur dingo naktys, kai ant pagalvės padėjusi galvą, kurdavau planus ateičiai? Kur mano ryžtas, kur mano viltis ir panašūs dalykai? Net ir pats paprasčiausias naivumas -viskas yra įmanoma/nieko nėra neįmanomo- kažkur pasislėpęs. Dar prieš pusmetį, kai nežinojau, ko iš savęs noriu, numodavau į tai ranka ir tik pasakydavau kam puse šypsenos: viskas ok. Tačiau dabar tai jau gąsdina. Noriu kažkokio pagrindo, kažkokios sienos į kurią galėčiau atsiremti, kuri neleistų man pargriūti vėjų mėtomai ir vėtomai. Noriu kažko.
Nežinau ko.
Ko?
Kaip sužinot?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą