kava lovoje

„Aš laukiau kažkokios audros, kuri mane išgelbėtų ir išplėštų ir praeities nagų, bet išsivadavimas atėjo tyliai, ramiai, aš to net nepajutau. Tačiau jis yra. Tuo metu, kai aš buvau puolęs į neviltį ir maniau, kad viskas jau prarasta, jis augo ir tvirtėjo. Aš maniau, kad atsisveikinimas - tai visada jau galas. Šiandien žinau: augimas - irgi atsisveikinimas. Augti dar reiškia ir netekti. Ir nėra jokio galo.
Dalis mano buvimo šioje žemėje tarnavo griovimui, buvo paskirta neapykantai, priešiškumui, žudymui. Bet gyvenimas man išliko. Tai jau beveik uždavinys ir kelias. Aš noriu ugdyti save ir būti viskam pasiruošęs, aš nenoriu apsnūsti patenkintas savimi, o noriu eiti toliau, net jeigu kada ir kiltų pagunda sustoti. Reikia daug ką atstatyti ir beveik visą atitaisyti, reikia dirbti ir atkasti tai, kas buvo užversta per tuos sviedinių ir kulkosvaidžių metus. Ne kiekvienas turi būti pionierius - reikalingos ir silpnesnės rankos ir menkesnė jėga. Ten aš ieškosiu sau vietos. Tada mirusieji tylės, ir praeitis nebepersekios manęs, o padės man.
<...>
Ir galimas daiktas, kad man ne kartą reikės nusiimti kuprinę, kai pavargs pečiai; ir turbūt ne kartą reikės dvejojančiam sustoti prie kryžkelių ir pasienio užkardų ir kai ką palikti, ne kartą parklupti ir pargriūti. Bet aš vėl pakilsiu, nepasiliksiu gulėti, eisiu toliau ir nepasuksiu atgal. Gal aš niekada nebegalėsiu būti visiškai laimingas, turbūt šitą galimybę sugriovė karas, ir visur aš būsiu šiek tiek prašalietis ir niekur nesijausiu kaip namie, bet turbūt niekada nebūsiu ir visiškai nelaimingas, nes visada bus kas nors, kas mane prilaikys, kad ir mano rankos arba koks medis, arba alsuojanti žemė“. 

 „Kelias atgal“, Erich Maria Remarque