try to tell myself there's freedom in the loneliness

Ilgai bandžiau sudėti save į rėmus, supakuoti save į kartoninę dėžutę, sulįsti tarp briaunų, linijų ir kitų žmonių sugalvotų taisyklių. Bandžiau susilenkti, nuleisti galvą - kad tik tilpčiau, kad tik pasislėpčiau ir kad tik per kraštus nesimatytų nė vienas mano pirštelis, viršugalvis ar garbanų sruoga. Bandžiau. Bet galiausiai supratau, kad per ilgai bandžiau, per mažai stengiausi. Išvada? Juk niekada ir nereikėjo stengtis. Kodėl? Nes ne man reikia sulįsti į dėžę, tarp linijų, į stereotipus, į visų kitų norus. Aš didesnė už visa tai. Aš augu, aš stiebiuosi, aš šokinėju - bandau pasiekti kuo aukščiau. Ne man taikytis ir bandyti patenkinti kitų lūkesčius. Ne man stengtis susilaužyti sau sparnus. Ne man keistis tik tam, kad kiti tai pastebėtų, palinksėtų galva ir puse šypsenos praneštų apie savo pritarimą. Nelaužysiu savo sparnų. Nenoriu. Ne man bandyti sutilpti į paprastą, kažkieno suformuluotą manęs apibūdinimą. Aš čia tam, kad lipčiau per galvas, nutrinčiau ribas ir šypsočiausi, garsiai garsiai juokčiausi eidama gatve ir papūsčiau lūpas vos kažkas man nepatinka. Ne man nutylėti savąją ir pritarti svetimai nuomonei, jei ji nė kiek man netinka. Ne man būti tuo, kuo kažkas nori, kad būčiau. Aš kuriu save. Per ilgai buvau nustūmusi šią mintį užmarštin.

Laikas keltis, Aušra, laikas keltis!

Man tik smalsu, ar dar prisimeni, kaip išlinksta ir pakyla mano lūpų kampučiai kai šypsausi; arba kaip suraukiu antakius kai supykstu; kaip spindi mano akys kai esu laiminga; ar užsimerkęs girdi mano balsą, mano juoką, ar jauti, kaip sulėtėja mano kvėpavimas? Man tik smalsu.

Ar gailiesi?

Ar liūdi?

Negražu tai pripažinti, bet norėčiau tau vaidentis. Norėčiau, kad medžių viršūnes blaškantis vėjas tau primintų mano vardą; kad žemėje matytum mano akis; kad pievose aidėtų mano juokas; kad savo automobilio veidrodžiuose išvystum mano šešėlį; kad užmerkęs akis prieš užmigdamas matytum mano blakstienas. Aš tave užmiršiu, bet noriu tau vaidentis.

I found my heart had grown colder but the warmth of your kiss I can't dismiss

Supuosi nukritusi ant savo vasarinių sūpynių, tęsdama jau keletą metų puoselėjamas tradicijas; rankose juodais viršeliais apgaubta knyga, kairėje kažkur nuo stadiono atbildantis kamuolio dunksėjimas į žemę, o dešinėje - skruostą ir koją šildanti saulė. Ir taip įlendu į knygą, kad nejučiomis pradingsta laikas, ištirpsta minutės ar valandos - jau nebesvarbu - ir tik dėl saulės keičiamos būvio vietos pagražėjęs lauko apšvietimas, kurį pastebiu puse žvilgsnio, primena, kad taip sėdžiu, regis, jau ne pirmas dešimt minučių. Ir galiausiai taip viską pamirštu, kad netikėtai pastebiu knygoje saulės atspindį, susiliejusias eilutes, kažkokį keistai malonų spalvų bei šviesų žaismą, o mintys kažkokios padrikusios ir išbarstytos, paklydusios ir nerandančios sau vietos, visai kaip tos spalvos; ir tada suprantu, kad po visų metų pertraukos mane vėl bučiuoja vasara.

birds flying high, sun in the sky, breeze drifting on by, it's a new dawn, new day, new life

Geriausi pusryčiai yra 2pm, vasarą, pas mamą, kai tik nusiprausi ir sėdi prie stalo; į lėkštę taip tingisi įsidėti ką tik iš daržo atneštų salotų ir kitų žalumynų, tad valgai tiesiog iš visos salotinės. O tada diena prasideda: arba bėgi į lauką su knyga, krenti ant supynių ir degini kojas, arba šiek tiek ilgiau pasilieki ant lovos, kuri vasariškus playlistus su daug popso ir kitokio nerimto tipo dainomis, bet viskas ok ir atleidi sau šias muzikines nuodėmes, nes dabar vasara, o vasarą viskas galima.
Kol kas atostogauju tik ketvirtą dieną, bet jau beveik pripratau prie šios žavios, nerūpestingos vasarinės atostoginės rutinos. Vis dar lakstau tarp Vilniaus ir mamos namų, bet tai tik lengvas, sakyčiau, malonus mažas rūpestėlis, nes galiu guosti save, jog Vilniuj nereikės sėsti į antrą troleibusą ir lėkti į paskaitas, instead, galima pavažiuoti viena stotele toliau ir su draugais kepintis ant betono centre, o namie, on the other hand, nereikės rūpintis, kad yra namų darbų, kad kažko nespėsiu arba parinsiuosi ir graušiuosi, nes su tam tikra intencija nedarysiu, kas privaloma.
Ir vėl saulė, pieva, vėjas, šiltas lietus ir jokių rūpesčių (išskyrus užsitęsusias ir nesėkmingas darbo paieškas ir šiokį tokį popierinių eurų trūkumą), vėl naujos knygos, įkvėpimas, naktinis dangus ir raudonai dažanti saulė, gražesnė oda, ryškūs nagai, suknelės-sijonai-šortai, nušviesėję plaukų galiukai, gera nuotaika ir visiškas chilloutas.
Būtent tokią vasarą, tokias atostogas ir prisimenu; būtent to ir laukiau visą tą laiką, kol dar reikėjo keltis su vieninteliu klausimu galvoje: ar nieko nepamiršau, ar visoms paskaitoms pasiruošiau? Dabar klausimų nebeturiu. Pabundu ir keliuosi tuščia galva, be rūpesčių tik su lengvu smalsumu, ar jau galima eiti dengintis.
Ir viskas.
Feeling good.

chill 3000

I just gotta get out of this prison cell, someday I'm gonna be free, Lord

Kai kurie žmonės neatidėlioja. Netingi. Nesislepia. Bėga paskui savas svajones. Parpuola, nusibrozdina kelius, nusivalo kraują, vėl bėga. Saulė jiems tikriausiai nudegina odą, vėjas į akis pripučia kelio dulkių. Bet jie bėga. Jie žino kur ir, svarbiausiai, kodėl bėga. Ir jie pasiekia finišo liniją.

Ir tada esu aš, ta atidėliojanti. Tingiu. Vengiu problemų. Išsisukinėju. Nebėgu. Dažniausiai neparpuolu - juk nebėgu. Saulė man lengvai glosto odą, o vėjas į visas puses lengvai mėto garbanas. Aš nebėgu. Nežinau kur link ir, svarbiausia, kodėl nebėgu. Ir finišo linijos nepasiekiu - jos juk nėra.

Ir tada mūsų keliai kažkaip susikerta. Jie bėga, aš - nebėgu, bet mes susitinkam. Jie turi įžūlumo pakankamai, kad drįstų įsukti į mano kelią. Ir mano gyvenimą. Ir čia jie bėga. O tam, kad mes pasikalbėtume, kad susikalbėtume, aš privalau pasiekti tą patį tempą - turiu bėgti. Niekada nemėgau bėgimo, mokykloje visad atbėgdavau paskutinė, o dabar man reikia bėgti... Nes tie, kurie savo tvirtais raumenimis apklijuotomis kojomis atėjo pas mane, nori pasikalbėti.

Ir aš bėgu, nes žinau, kad nemandagu būtų nutraukti ką tik prasidėjusį pokalbį.