god makes no mistakes

O jums nebūna taip, kad einate einate ir pamirštate, kur ir kodėl ėjote?

Aš kartais pamirštu, kokios mano svajonės. Kur dingo naktys, kai ant pagalvės padėjusi galvą, kurdavau planus ateičiai? Kur mano ryžtas, kur mano viltis ir panašūs dalykai? Net ir pats paprasčiausias naivumas -viskas yra įmanoma/nieko nėra neįmanomo- kažkur pasislėpęs. Dar prieš pusmetį, kai nežinojau, ko iš savęs noriu, numodavau į tai ranka ir tik pasakydavau kam puse šypsenos: viskas ok. Tačiau dabar tai jau gąsdina. Noriu kažkokio pagrindo, kažkokios sienos į kurią galėčiau atsiremti, kuri neleistų man pargriūti vėjų mėtomai ir vėtomai. Noriu kažko.
Nežinau ko.

Ko?
Kaip sužinot?

Nelabai moku gaminti, nelabai žinau, kaip elgtis su dauguma maisto produktų, bet kartais nesudeginu blynų ir norėčiau juos kepti kam nors. Kam nors, kas nebijos paimti pirmą blyną ir jo paragauti - o gal jis net nevalgomas, gal jis užnuodytas. Kam nors, kas juoksis iš to, kad įdėjau per daug cukraus, kas vis tiek ims antrą blyną ir valgys toliau.
Nelabai moku lovoje miegoti tik vienoje pusėje, nesivartydama ir nesispardydama, bet vis tiek norėčiau lova kartais pasidalinti su kuo nors. Su tuo, kas nepyktų, kad įspyriau, kad pasiėmiau visas pagalves ir antklodę. Su tuo, kas miegančią mane pastumtų prie lovos krašto, kas paglostytų plaukus, o pabudęs juoktųsi iš mano aptinusio, užsimiegojusio veido.
Nemoku kalbėti apie perskaitytas knygas, nemoku jų pasakoti ir apibendrinti, bet visgi dėl ko nors galėčiau pasistengti. Galėčiau skaityti garsiai, galėčiau žiūrėti, kaip skaito tas kas nors. Tas, kuris juoktųsi iš to, kai knygos priverčia mane verkti, bet tikėtų, kad jų tokia stipri galia. Tas, kuris pasakotų man apie tai, kaip nemėgsta skaityti, o aš juokčiausi ir pasakočiau apie pačias blogiausias perskaitytas knygas.

Ir norėčiau, ir svajoju, ir taip jau gana ilgai. Bet tada suprantu, kad neverta nei laukti, nei tikėtis, nes kažkada taip ir bus. Kai būsiu sena, o gal po penkerių metų, gal pirmus blynų neprisvilinsiu jau kito mėnesio viduryje. Man patinka kurti scenarijus ir tūkstančius kartų juos kartoti galvoje, įsivaizduoti, kaip gyvena kiti ir kaip norėčiau gyventi aš. Man patinka viską ir visus lyginti, svarstyti, kodėl kas kaip gyvena. Esu maža gyvenimo žaidėja. Literally, kažkokia tai įdomesnė scenarijų autorė.


Cha.

Nežinau, ar yra kas gražiau už patį pirmą sniegą, už pirmas snaiges. Netgi kai jos ištirpsta, praryja pačios save, nespėjusios paliesti pilkos žemės. Gal nėra, gal nesugalvoju, bet tikiu, kad nėra. Didelės, bet dar labai trapios, snaigės krito man ant delno, ant praeivių plaukų. Gražu. Tuoj gruodis, tuoj Kalėdos. Aš noriu mandarinų ir imbierinių sausainių. Noriu užstrigti virtuvėje ir iškepti ką nors skanaus, noriu papuošti eglutę ir būti su šeima. Tiek šiems metams, daugiau - nieko (nei noriu, nei reikia).

Gal tik knygą vieną kitą perskaityti.
Ir viskas.

Man gera, aš laiminga.

Iš pradžių išsigandusi mąsčiau, kad susirgau kažkokia pavojinga skundimosi liga: kiekviename pokalbyje nepajausdama įterpdavau ištrauką iš 'blogas pasaulis/gyvenimas/mėnuo' litanijos. Ogi paskui, beveik mėnesiui praėjus (kaip baisu įvardinti tokį ilgą laiko tarpą), supratau, kad aš - ne viena. Gal kartu visi mes ir dalijamės tuo nuodingu virusu, bet vis ne po vieną - vis smagiau.

Iš tikrųjų man nepatinka skųstis, nepatinka sulaukti kažkokių paguodos žodžių - man jų nereikia. Nekenčiu skųstis.... Bet kai netyčiom pradedu skleisti negatyvą ir giliai viduje susikaupusį pyktį bei liūdesį, pajuntu, kad kaskart jo lieka vis mažiau. Taip, nesąžininga kitų, turinčių klausytis mano raudų, atžvilgiu, bet kam kitam išsirėkti? Kas kitas palinksės man galva, lieps tučtuojau nutilti ar primins, kad viskas laikina?

Gyvenam šalia vienas kito, vieni su kitais ir nebemokam būti vieni. Ir todėl tik pasikalbėjusi su savo draugėmis galiu ramiai atsikvėpti - aš ne viena. Viskas gerai, kitiems irgi neaišku, ką jie veikia, ką dar veiks, kokie jų tikslai ir kodėl būtent tokios jų svajonės. Gal negražu ir nederėtų taip sakyti, bet man truputį gera žinoti, kad visi esam tiek sutrikę ir pasiklydę.

forever young, forever inlove

Praėjus beveik trims rugsėjo - spalvoto, gražaus - savaitėms, labai gera nenueiti į penktadienio paskaitą, praleisti choro repeticiją ir ketvirtadienio dienos šviesoje susikrauti daiktus - lėkti pas mamą! Prikirsti naminio kugelio, su močiute prisivalgyti saldumynų, o paskui penktadienio rytą su kava praleisti lovoj. Nes kuo toliau, tuo lengviau suprantu, kad maži dalykai - mano gyvenimas.

there is no sweeter innocence than our gentle sin in the madness and soil of that sad earthly scene

o aš noriu, kad kambaryje degtų tik stalinė lempa ir garsiai grotų Take Me To Church, o mes maltumėm šūdą, lygiai taip, kaip ir prieš metus. noriu kalbėti apie morčių, apie savo katiniškus norus, apie bernelius ir nekęsti universiteto. noriu, kad dar truputį nereikėtų galvoti apie namų darbus ir kad būtų laiko knygų skaitymui. arba bent jau turėčiau valios nemiegoti. tik tiek.

o ruduo, kaip visada, nelaukia. ateina su šaltais vakarais, skruostus raudonai nudažančiu vėju ir greita naktimi. ir širdelėj kažkas kirba, kai einant Antakalnio gatvėmis po kojomis nukrenta pirmieji lapai.

vėl.

nes aš gyvenu du gyvenimus kiekvienais metais:
1) labas, rugsėji - ate, vasara
2) labas, vasara - ate, proteli

dabar čia tas pirmas.

„Aš laukiau kažkokios audros, kuri mane išgelbėtų ir išplėštų ir praeities nagų, bet išsivadavimas atėjo tyliai, ramiai, aš to net nepajutau. Tačiau jis yra. Tuo metu, kai aš buvau puolęs į neviltį ir maniau, kad viskas jau prarasta, jis augo ir tvirtėjo. Aš maniau, kad atsisveikinimas - tai visada jau galas. Šiandien žinau: augimas - irgi atsisveikinimas. Augti dar reiškia ir netekti. Ir nėra jokio galo.
Dalis mano buvimo šioje žemėje tarnavo griovimui, buvo paskirta neapykantai, priešiškumui, žudymui. Bet gyvenimas man išliko. Tai jau beveik uždavinys ir kelias. Aš noriu ugdyti save ir būti viskam pasiruošęs, aš nenoriu apsnūsti patenkintas savimi, o noriu eiti toliau, net jeigu kada ir kiltų pagunda sustoti. Reikia daug ką atstatyti ir beveik visą atitaisyti, reikia dirbti ir atkasti tai, kas buvo užversta per tuos sviedinių ir kulkosvaidžių metus. Ne kiekvienas turi būti pionierius - reikalingos ir silpnesnės rankos ir menkesnė jėga. Ten aš ieškosiu sau vietos. Tada mirusieji tylės, ir praeitis nebepersekios manęs, o padės man.
<...>
Ir galimas daiktas, kad man ne kartą reikės nusiimti kuprinę, kai pavargs pečiai; ir turbūt ne kartą reikės dvejojančiam sustoti prie kryžkelių ir pasienio užkardų ir kai ką palikti, ne kartą parklupti ir pargriūti. Bet aš vėl pakilsiu, nepasiliksiu gulėti, eisiu toliau ir nepasuksiu atgal. Gal aš niekada nebegalėsiu būti visiškai laimingas, turbūt šitą galimybę sugriovė karas, ir visur aš būsiu šiek tiek prašalietis ir niekur nesijausiu kaip namie, bet turbūt niekada nebūsiu ir visiškai nelaimingas, nes visada bus kas nors, kas mane prilaikys, kad ir mano rankos arba koks medis, arba alsuojanti žemė“. 

 „Kelias atgal“, Erich Maria Remarque

lost in the city of angels, down in the comfort of strangers I found myself in the fire burned hills in the land of a billion lights

- Geros įtakos nebūna, pone Grėjau. Bet kokia įtaka nemorali, moksliniu požiūriu nemorali.
- Kodėl?
- Todėl, kad darydamas kitam įtaką, atiduodi savo sielą. Žmogus nebegalvoja savomis mintimis, savos aistros jo nebedegina. Jo dorybės jam nebetikros. Jo nuodėmės, jei nuodėmės iš viso egzistuoja, skolintos. Jis tampa svetimos muzikos aidu, aktoriumi, vaidinančiu ne jam parašytą vaidmenį. Gyvenimo tikslas - išugdyti save. Mes ateinam į pasaulį, kad pilnutinai atskleistume savo prigimtį. Nūnai žmonės bijo savęs. Jie užmiršo svarbiausią iš visų pareigų - pareigą sau. Žinoma, jie mielaširdingi. Pamaitina alkaną, aprengia elgetą. Bet jų pačių sielos badauja, jos nuogos. Drąsa apleido mūsų giminę. Gal mes niekada jos nė neturėjom. Visuomenės baimė, kuri sudaro moralės pagrindą, Dievo baimė, kuri yra religijos esmė,- štai kas valdo mus. Ir vis dėlto...
- Būkite geras, Dorianai, pasukit galvą dar truputėlį į dešinę,- paprašė dailininkas, įnikęs į savo darbą ir nieko daugiau nematydamas, tik jaunuolio veide atsiradusią išraišką, kurios anksčiau nebuvo.
- Ir vis dėlto,- tyliu melodingu balsu tęsė lordas Henris, grakščiai mostelėjęs ranka jam būdingu judesiu, įgytu dar besimokant Itono mokykloje,- aš manau, jei bent vienas žmogus visapusiškai, ligi galo išgyventų visą savo gyvenimą, suteikdamas kiekvienam savo jausmui pavidalą, kiekvienai minčiai išraišką, kiekvieną savo svajonę paversdamas tikrove, man rodos, kad pasaulis gautų tokį šviežią impulsą džiaugsmui, jog mes užmirštume visas viduramžių negalias ir grįžtume prie helenų idealo, o tai gal būtų kas dar nuostabesnio ir vertingesnio. Tačiau net drąsiausias iš mūsų pats savęs bijo. Savęs atsižadėjimas, toji tragiška atgyvena, paveldėta iš laukinių, žalojusių savo kūną, žlugdo mus, griauna mūsų gyvenimą. Mes baudžiami už tai, kad atsižadam savęs. Kiekvienas geismas, kurį bandome užgniaužti, tebetūno mūsų mintyse ir nuodija mus. Kūnas nusideda kartą ir išsivaduoja iš nuodėmės, nes veiksmas - tai savotiškas apsivalymas. Nieko nebelieka, tik malonumo prisiminimas ar saldi atgaila. Vienintelis būdas atsikratyti pagundos - jai pasiduoti. Jeigu spirsies, tavo siela susirgs, ilgėdamasi to, ką pati sau uždraudė, geisdama to, ką jos pačios sukurti siaubingi įstatymai pavertė siaubingais ir neleistinais dalykais. Sakoma, kad didžiausi pasaulio įvykiai vyksta žmogaus mintyse. Mintyse, ir tik mintyse padaromos pačios didžiausios pasaulio nuodėmės.

„Doriano Grėjaus portretas“, Oscar Wilde

„Prašiau Marijos, meldžiausi, kad Ji man tik parodytų, kad duotų savo akimis pamatyti. O ji man ir davė, dar ir kaip. Mačiau, kaip jis kombainą palieka ant kalnelio, prie medžių. Atseit, pas seserį eis. Aš dar kiek palaukiau namie būdama, o tada keliu tavo mamą: „Kelkis, mažiuke, eisim“. Paėjom kiek keliu su tavo mama, maža ji dar buvo, matom, kad tėvas pas ją prie lango palinkęs, iš miego ją kelia. Mes nuėjom kur prie obelų, sodely, ir sėdim, laukiam. O aš drebu visa, taip drebu. Po kiek laiko išeina jis. Visą mano riksmą ir ta namie būdama girdėjo. Aš kiek galvoju apie savo gyvenimą...nekenčiau aš jo, NEKENČIAU. Niekada jis manęs neapgynė, niekada neužstojo. Amžiną atilsį dabar jam...“.
„Bet kas padaryta, tas padaryta“.
„Taip, kad padaryta, tas padaryta“.

Ir lyg ašaros akyse rinktis pradeda, kai darkart mintyse perkratau močiutės pasakojimus, lyg susimąstau. Beklausant jos tik linksėjau galva, nes, tiesą sakant, neturėjau ką pasakyti. „Visą gyvenimą tiek kentėjau...“ - argi galima čia dar paguodos žodį atrasti? „Močiute, bet dabar viskas gerai, gali ramiai gyventi“? Argi tai būtų tiesa? Deja, už tą praeitį baisesni tik prisiminimai apie kiekvieną išrėktą žodį, negražų vardą, apie neapgintą orumą ir garbę, apie mirusius, gal niekad taip ir neužgimusius jausmus, apie visus kluptelėjimus plačiam kely, nelaimingas akimirkas, naivumą. Jų aš nenuneigsiu, nepaslėpsiu, neatimsiu ir nepaskandinsiu kur nors srauniam upely. Ne. Mano močiutė kol gyva kiekvieną naktį galvos apie savo nelaimingą gyvenimą. O aš tik būsiu šalia ir klausysiuos. Tik klausysiuosi. Nes kai ji sako, jog svarbiausia „kad jis tave mylėtų, kad būtų geras“, ji tai žino. Aš jokiu būdu negaliu pakeisti jos istorijos, sugrąžinti jai praeities ir pasakyti, kad ji viską darytų kitaip, bet juk galiu kurti savo ateitį tokią šviesią, kad ir mano močiutė, nakčiai išjungusi lempas, matytų tą šviesą, kuri veda mane tolyn. Galiu dalintis savo džiaugsmu ir savo šypsena, dovanoti savo apkabinimą, bučinį į skruostą ar ranką. Galiu tiesiog pasakyti „esu laiminga, man gera“ ir jai to užteks. Ji džiaugsis, ji manimi tikės. Tikės mano ateitimi, mano laime, sėkmingu likimu. Bent tiek tikėjimo galiu jai duoti. Juk kai žmogus tikrai gyvena dėl kitų - savo vaikų, anūkų, proanūkių - nieko daugiau jam nebereikia, tik jų laimės, kuri kiek sušildytų ir jos sudaužytą širdį.

“I think everything in life is art. What you do. How you dress. The way you love someone, and how you talk. Your smile and your personality. What you believe in, and all your dreams. The way you drink your tea. How you decorate your home. Or party. Your grocery list. The food you make. How your writing looks. And the way you feel. Life is art.”

—	Helena Bonham Carter

my baby lives in shades of blue, blue eyes and jazz and attitude, he lives in California too, he drives a Chevy Malibu

arba vasara

ir visgi kiek nedaug tereikia iki laimingos, gražios akimirkos, kai gali sau pasakyti: viskas n u o s t a b u. iki šypsenos užtenka karšto dušo, saldžios braškės, ankstyvo ryto saulės, pusvalandžio bėgimo, Sex and The City sezono. o tam išsvajotajam gyvenimui - kai šypsena tik labai retais atvejais nulipa nuo lūpų - nereikia materialių dalykų. svarbiausia ramybė ir taika su savimi pačiu. kiekvieną kartą pamiršusi suirzti dėl savo trūkumų pajaučiu, kaip širdis ramiau krūtinėj plaka.

-Kai buvau jaunas, kad ir keliaudavau, pasiimdavau tris daiktus: motinos nuotrauką, Roberto Bernso eilėraščių tomelį ir mieliausią Kvinslende aviganį šunytį,- porino Bliujis. -Šunytis padvėsė, aš išmokau visus eilėraščius atmintinai, o nuotrauka tiesiog išbluko. Bet vis dar galiu pašvilpauti dainelę, kurią šuo labiausiai mėgo, ir kada panorėjęs padeklamuoti daugybę eilėraščių. Kurią nors dieną vėl pamatysiu motinos veidą, kai ji ateis išsivesti mane namo. Taigi dabar man nieko daugiau nereikia, tik šio vežimo. O jeigu ir jis dingtų, juk vis tiek turėčiau kojas, ar ne? 

Šio žilstelėjusio senio veidas buvo be jokios išraiškos, o gyvenimas - be jokių daiktų. Bet jis buvo radęs sielos ramybę. Bliujis neturėjo gyvenimo misijos, vos keletą poreikių. Jis keliavo nuo ūkio prie ūkio, priimdamas visa, kas nutikdavo kelyje. 

„Žavios melagystės“ Emilie Richards

 

 

if you’re thinking of letting me go then it’s time that you do

Šia gamtos ramybe norėčiau pasidalinti su visais užsiėmusiais, skubančiais XXI amžiaus žmonėmis. Norėčiau, kad visi galėtų bent trumpam ištrūkti į lauką ir pasiklausyti, pažiūrėti; velniop, bent pakvėpuoti!

Dar taip šviesu, o danguj kabo mėnulis; nei apvalus, nei nukąstas; kažkoks neaiškus;

tvora laipioja katė;

keliu laksto vaikai, vienas jų važiuoja dviračiu, kažkuris švepluoja;

toliau pievoj girdžiu karves; loja šunys;

bet gražiausias man beprotiškas, įsimylėjęs, čiulbantis paukštis, kurio nematau; jį girdžiu.

this one goes out to the ladies at breakfast in last night's dress

High up in the Hollywood hills taking violet pills writing all of my songs about my cheap thrills

Nežinau iš kur ir kada, kokiomis aplinkybėmis atslinko, atropojo ir pasibeldė į mano širdies dureles tas keistas jausmas. Nesu tikra, ar kažkada anksčiau jau teko sukti galvą, ką jis reiškia, kodėl jis čia, kaip jį išprašyti. Bet dabar jis čia ir man tiesiog reikia su juo sugyventi. Taigi jaučiuosi taip, jog nežinočiau, kur ta tikroji mano vieta; kur mano namai. Ar ten, kur močiutė ir mama kepa kugelius, kur vasarą ryju knygas ar ten, kur dar ne kiekvienas nelygumas sienoje yra pažįstamas. Nuo kada vieta, kurioje tenka nakvoti, kelia tokį didelį rūpestį?; nuo kada ji apskritai kažką reiškia? Dar kai vos prieš kelias dienas grįžau namo, supratau, kad viskas jau šiek tiek pasikeitę: ne išoriškai, o labiau sąvokos atžvilgiu. Bet ignoravau tai, nelemtą nerimą paleidau vėjais, tačiau dabar būtent jis ir nepaleidžia manęs. Jaučiuosi iš dalies viena, iš dalies atskirta. Tada ir vėl milijonas minčių, kontrargumentų - viskas kaip ir anksčiau. Bet.
Neapsisprendžiu, kur jaučiuosi laimingesnė: ten, kur kiekvienas daiktas jau turi savo vietą, ar ten, kur kiekvieną dieną vis kitas daiktas sau ją atranda. Net nenutuokiu, kuri lova patogesnė. Ir apskritai, jeigu širdis žinotų kažką daugiau, nereikėtų ir galvai perkratyti visų stalčiukų beieškant atsakymų į mano retorinius klausimus. Rodos, esu pagarsėjusi klimpimu savo pačios minčių liūne.
O galiausiai, nė vienoje iš mano gyvenamų vietų artimųjų šypsenos nebus amžinos; nė vienur, nė kitur naktį pro langą nesiverš saulės spinduliai; nė viename iš variantų nesapnuosiu gyvenimo ir negyvensiu sapnų. Nė viena iš tų vietų niekad nebus tikrieji namai, nes namai....namai kol kas praranda prasmę, tačiau žinau, jog tos prasmės aš visad ieškosiu ir esu tikra, kad toji prasmė pati vieną rytą pasibels į mano duris... Galbūt namų, galbūt širdies.

“Maybe home is nothing but two arms holding you tight when you’re at your worst.”

— Yara Bashraheel

Tik devyni mėnesiai kitokio gyvenimo, o visko tiek tiek daug! Pirma, pakeičiau požiūrį į save, į savo šeimą, papildžiau draugų sąvokos definiciją, daugiau supratau apie laisvę, nepriklausomybę ir atsakomybę. Išmokau pagaminti šį tą daugiau nei kiaušinienę. Išmokau daug, nesupratau dar daugiau, bet tikriausiai viskas buvo taip, kaip ir turėjo būti. Mano gyvenimą nuspalvino nauji pažįstami, nauji draugai, nauji bajeriai. Išgirdau begalę įkvepiančių, gražių, liūdnų ir mirtinai nuobodžių istorijų. Sulaužiau vienas taisykles, atsirado kitos. Daug, garsiai ir įkyriai juokiausi, kartais netgi iki ašarų. Geriau šampaną po žvaigždėtu dangumi ir rūkiau po tokiu pat. Daug apkabinau ir nenorėjau paleisti, daug svaigau ir kaip maža mergaitė tiesiog tirpdavau sugavus vieną kitą kokio nors bernelio žvilgsnį. Truputį įsimylėjau, truputį pavydėjau. Viskas buvo taip nuostabu, kad man net negaila po vakarykščio vakaro išdžiuvusios burnos bei iš skrandžio keliaujančio signalo: gerti! Šypsausi ir pripažįstu, pamačiau ir pažinau daug, bet pati didžiausia dovana buvo pažinti save. Iš naujo.

“Being happy is a very personal thing—and it really has nothing to do with anyone else .”

—	Abraham-Hicks, Getting Into the Vortex

Kai realybė visgi nuleidžia ant žemės po to ilgo pasivaikščiojimo pūkuotuose debesyse. What a heartless fucking bitch. Ir dar atsiunčia, rodos, begalinį sąrašą darbų, kurie jau seniai turėjo būti atlikti, sutvarkyti, užmiršti; darbų, kurių visą laiką taip vengiau, bet jie niekur nedingo, nepabėgo, nepasislėpė - sėdi ir laukia, kol priliesiu juos savo tingiais pirštais. Darbai ir atsakomybė, atsakomybė ir stresas. „Velniop“ - drįsčiau pasakyti; juk noriu tik sėdėti balkone ir veidą kaitinti saulėje; noriu eiti gatve ir iki begalybės nužiūrėti visus vaikinus;  noriu šypsotis, nesirūpinti, nesijaudinti, j u o k t i s.
Tada realybė dar smarkiau suima mane už kojų ir traukia iš pasakos į „tikrąjį“ pasaulį - suaugusių žmonių pasaulį. Esu priversta sėsti prie konspektų, prie niekad neskaitytų knygų, užmirštų taisyklių arba bandyti gauti informaciją apie paskaitas, kuriose neteko taip dažnai lankytis. Esu priversta atsiversti geltonąją KET knygutę ir mokytis (niekad nesuprastas) kelių eismo normas. Sąžinė taip pat prabyla, liepia iš kažkur ištraukt drąsos, pasitikėjimo ir....ir prisiimti bent šiek tiek atsakomybės.
Spaudimas iš realybės, iš dėstytojų, šeimos, bet pats didžiausias - iš savęs. Todėl, galbūt, tikriausiai, by any chance, turėčiau pasijudinti ir padaryti bent k a ž k ą. Dabar. Dėl savęs, dėl vasarinės šypsenos ir ramaus gyvenimo.

Ir galiausiai supratau, kad svarbiausia - giliai įkvėpti, pažvelgti į dangų ir nustoti skubėti. Nes bėga ne laikas, o bėgam mes; šalia esantys žmonės kažkada nusisuks ir kas man liks tada? Tad kol dar galiu, metu šalin savo skubėjimo ideologiją, blogus planavimo įpročius ir panikos priepuolius dėl nebaigtų darbų. Savo gyvenimą noriu grįsti meile žmonėms, tikėjimu gėriu bei nuoširdumu, o ne piktomis išraiškomis ir nesibaigiančiu stresu. Tad grįžusi namo į kampą sumetu namų darbus (o dar geriau - jų netgi neparsivežu), knygas ir įsitaisau ant mamos lovos - kartu žiūrim kvailiausias lietuviškas laidas ir kertam saldumynus. Kitą dieną lekiam į parduotuves, matuojamės batus, kurių net neketinam pirkti, nemokamai kvėpinamės ir juokiamės, kai žmonės keistai į mus pažiūri. Dažniau pabučiuoju močiutę ir dar dažniau ja pasirūpinu: arbatos, šokolado? Štai taip ir noriu praleisti visus savo savaitgalius: be rūpesčių, be planavimo, be blogos nuotaikos. Ignoruoju netvarką ir tik šypsausi nesutvarkytoms virtuvės spintelėms: kažkur lentynose dar slepiasi keli meduoliai....

Kartais susimąstau, kas yra svajonės. Ar jos yra tam, kad naktimis galėtume ištrūkti į šiek tiek geresnį pasaulį, ar tam, kad dėl jų kovotume, jas gintume ir jų siektume norėdami, jog visas gyvenimas taptų gražesnis? Gal svajonės žmogui duotos tik tam, kad jis kankintųsi suvokdamas, jog ne viską dar turi; jog gali, bet nepakankamai nori ar stengiasi. Gal svajones mums davė kaip inkarą, kurį įmetame į vandenyną, kad pasiliktume savo kūnuose? Kad jos laikytų mus pririštus prie mūsų pačių. O gal svajones gauname kaip tik tam, kad ištrūktume iš vieno didelio, mūsų kūną juosiančio, rutulio, imuniteto, komforto zonos.
Nežinau, kodėl svajoja kiti. Juolab nežinau, kodėl svajoju pati.
Kartais užsimerkiu ir matau save kitoje aplinkoje. Kažkodėl visada plačiau besišypsančią ir garsiau besijuokiančią, labiau mylinčią ir labiau pasiilgtą. Dažniausiai dainuojančią prieš tūkstančius žmonių, rašančią dainas savo mažame butuke, o kūrybos keliu vedantį įkvėpimą besisemianti iš visko, iš nieko, iš dulkės.
Kartais svajoju, nes noriu kad svajonės išsipildytų. Kad iš tikrųjų eičiau gatve ir matyčiau daugiau nei pilkus šaligatvius, kreivai sudėstytas plyteles; daugiau nei gatvių žibintus, nuniokotas stoteles ar nepaaiškinamai klaidų Vilniaus senamiestį. Kad iš tikrųjų rašyčiau nebijodama kritikos, nebijodama savo minčių, nebijodama savo kūrybiškumo. Kad dainuočiau ne tik sau, kad išgirstų mane daugiau nei sienos ir mama.
Kartais kelias svajonių link pasidaro klampus. Kartais tenka sustoti ir kęsti lietų nesiglaudžiant net po menkiausiu stogu. Kartais lietus įsigeria į drabužius, nuplauna net brangiausią veido kremą, bet neišplauna minčių. Kartais kelyje link svajonės stovi ilgiau nei norėtum, ilgiau nei turėtum, bet trumpiau nei galėtum. Dalį kelio dar vadovaujiesi kelio ženklais, sutinki žmonių, patariančių, kurią kryptį rinktis, kartais dar sublyksi kelrodė žvaigždė. Tačiau bet kurią sekundę kelias tampa...vienišas. Kelionė tampa vieniša. Žmonės, kurie bent jau kuždėdavo apie kryptis, likę už nugaros, o tu nebegali parbėgti atgal. Todėl eini vienas. Eini toliau. Ir lauki kryžkelių, kitų kelio išsišakojimų, tiltų ir pertvarų, Stop ženklų. Eini, nes kažkur tavęs laukia svajonė.
Tačiau kartais, nakčiai atėjus, užsimerkiu ir visą kelionę tik įsivaizduoju. Įsivaizduoju svajonės siekimą. Arba svajonė pasirodo per didelė, arba aš per silpna, per maža ir per kukli.
Ir visgi, kodėl man davėt šią svajonė? Kodėl dėjot viltis? Ar aš pati ją prisijaukinau, ar ji prisijaukino mane? Rodos, jog mudvi neišskiriamos. Tad klausimas iškyla kitas- kuri pirma prieis: aš prie jos, ar svajonė prie manęs?