kava lovoje

Nelabai moku gaminti, nelabai žinau, kaip elgtis su dauguma maisto produktų, bet kartais nesudeginu blynų ir norėčiau juos kepti kam nors. Kam nors, kas nebijos paimti pirmą blyną ir jo paragauti - o gal jis net nevalgomas, gal jis užnuodytas. Kam nors, kas juoksis iš to, kad įdėjau per daug cukraus, kas vis tiek ims antrą blyną ir valgys toliau.
Nelabai moku lovoje miegoti tik vienoje pusėje, nesivartydama ir nesispardydama, bet vis tiek norėčiau lova kartais pasidalinti su kuo nors. Su tuo, kas nepyktų, kad įspyriau, kad pasiėmiau visas pagalves ir antklodę. Su tuo, kas miegančią mane pastumtų prie lovos krašto, kas paglostytų plaukus, o pabudęs juoktųsi iš mano aptinusio, užsimiegojusio veido.
Nemoku kalbėti apie perskaitytas knygas, nemoku jų pasakoti ir apibendrinti, bet visgi dėl ko nors galėčiau pasistengti. Galėčiau skaityti garsiai, galėčiau žiūrėti, kaip skaito tas kas nors. Tas, kuris juoktųsi iš to, kai knygos priverčia mane verkti, bet tikėtų, kad jų tokia stipri galia. Tas, kuris pasakotų man apie tai, kaip nemėgsta skaityti, o aš juokčiausi ir pasakočiau apie pačias blogiausias perskaitytas knygas.

Ir norėčiau, ir svajoju, ir taip jau gana ilgai. Bet tada suprantu, kad neverta nei laukti, nei tikėtis, nes kažkada taip ir bus. Kai būsiu sena, o gal po penkerių metų, gal pirmus blynų neprisvilinsiu jau kito mėnesio viduryje. Man patinka kurti scenarijus ir tūkstančius kartų juos kartoti galvoje, įsivaizduoti, kaip gyvena kiti ir kaip norėčiau gyventi aš. Man patinka viską ir visus lyginti, svarstyti, kodėl kas kaip gyvena. Esu maža gyvenimo žaidėja. Literally, kažkokia tai įdomesnė scenarijų autorė.


Cha.