kava lovoje

Kai realybė visgi nuleidžia ant žemės po to ilgo pasivaikščiojimo pūkuotuose debesyse. What a heartless fucking bitch. Ir dar atsiunčia, rodos, begalinį sąrašą darbų, kurie jau seniai turėjo būti atlikti, sutvarkyti, užmiršti; darbų, kurių visą laiką taip vengiau, bet jie niekur nedingo, nepabėgo, nepasislėpė - sėdi ir laukia, kol priliesiu juos savo tingiais pirštais. Darbai ir atsakomybė, atsakomybė ir stresas. „Velniop“ - drįsčiau pasakyti; juk noriu tik sėdėti balkone ir veidą kaitinti saulėje; noriu eiti gatve ir iki begalybės nužiūrėti visus vaikinus;  noriu šypsotis, nesirūpinti, nesijaudinti, j u o k t i s.
Tada realybė dar smarkiau suima mane už kojų ir traukia iš pasakos į „tikrąjį“ pasaulį - suaugusių žmonių pasaulį. Esu priversta sėsti prie konspektų, prie niekad neskaitytų knygų, užmirštų taisyklių arba bandyti gauti informaciją apie paskaitas, kuriose neteko taip dažnai lankytis. Esu priversta atsiversti geltonąją KET knygutę ir mokytis (niekad nesuprastas) kelių eismo normas. Sąžinė taip pat prabyla, liepia iš kažkur ištraukt drąsos, pasitikėjimo ir....ir prisiimti bent šiek tiek atsakomybės.
Spaudimas iš realybės, iš dėstytojų, šeimos, bet pats didžiausias - iš savęs. Todėl, galbūt, tikriausiai, by any chance, turėčiau pasijudinti ir padaryti bent k a ž k ą. Dabar. Dėl savęs, dėl vasarinės šypsenos ir ramaus gyvenimo.