-Kai buvau jaunas, kad ir keliaudavau, pasiimdavau tris daiktus: motinos nuotrauką, Roberto Bernso eilėraščių tomelį ir mieliausią Kvinslende aviganį šunytį,- porino Bliujis. -Šunytis padvėsė, aš išmokau visus eilėraščius atmintinai, o nuotrauka tiesiog išbluko. Bet vis dar galiu pašvilpauti dainelę, kurią šuo labiausiai mėgo, ir kada panorėjęs padeklamuoti daugybę eilėraščių. Kurią nors dieną vėl pamatysiu motinos veidą, kai ji ateis išsivesti mane namo. Taigi dabar man nieko daugiau nereikia, tik šio vežimo. O jeigu ir jis dingtų, juk vis tiek turėčiau kojas, ar ne?
Šio žilstelėjusio senio veidas buvo be jokios išraiškos, o gyvenimas - be jokių daiktų. Bet jis buvo radęs sielos ramybę. Bliujis neturėjo gyvenimo misijos, vos keletą poreikių. Jis keliavo nuo ūkio prie ūkio, priimdamas visa, kas nutikdavo kelyje.
„Žavios melagystės“ Emilie Richards
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą