„Prašiau Marijos, meldžiausi, kad Ji man tik parodytų, kad duotų savo akimis pamatyti. O ji man ir davė, dar ir kaip. Mačiau, kaip jis kombainą palieka ant kalnelio, prie medžių. Atseit, pas seserį eis. Aš dar kiek palaukiau namie būdama, o tada keliu tavo mamą: „Kelkis, mažiuke, eisim“. Paėjom kiek keliu su tavo mama, maža ji dar buvo, matom, kad tėvas pas ją prie lango palinkęs, iš miego ją kelia. Mes nuėjom kur prie obelų, sodely, ir sėdim, laukiam. O aš drebu visa, taip drebu. Po kiek laiko išeina jis. Visą mano riksmą ir ta namie būdama girdėjo. Aš kiek galvoju apie savo gyvenimą...nekenčiau aš jo, NEKENČIAU. Niekada jis manęs neapgynė, niekada neužstojo. Amžiną atilsį dabar jam...“.
„Bet kas padaryta, tas padaryta“.
„Taip, kad padaryta, tas padaryta“.
Ir lyg ašaros akyse rinktis pradeda, kai darkart mintyse perkratau močiutės pasakojimus, lyg susimąstau. Beklausant jos tik linksėjau galva, nes, tiesą sakant, neturėjau ką pasakyti. „Visą gyvenimą tiek kentėjau...“ - argi galima čia dar paguodos žodį atrasti? „Močiute, bet dabar viskas gerai, gali ramiai gyventi“? Argi tai būtų tiesa? Deja, už tą praeitį baisesni tik prisiminimai apie kiekvieną išrėktą žodį, negražų vardą, apie neapgintą orumą ir garbę, apie mirusius, gal niekad taip ir neužgimusius jausmus, apie visus kluptelėjimus plačiam kely, nelaimingas akimirkas, naivumą. Jų aš nenuneigsiu, nepaslėpsiu, neatimsiu ir nepaskandinsiu kur nors srauniam upely. Ne. Mano močiutė kol gyva kiekvieną naktį galvos apie savo nelaimingą gyvenimą. O aš tik būsiu šalia ir klausysiuos. Tik klausysiuosi. Nes kai ji sako, jog svarbiausia „kad jis tave mylėtų, kad būtų geras“, ji tai žino. Aš jokiu būdu negaliu pakeisti jos istorijos, sugrąžinti jai praeities ir pasakyti, kad ji viską darytų kitaip, bet juk galiu kurti savo ateitį tokią šviesią, kad ir mano močiutė, nakčiai išjungusi lempas, matytų tą šviesą, kuri veda mane tolyn. Galiu dalintis savo džiaugsmu ir savo šypsena, dovanoti savo apkabinimą, bučinį į skruostą ar ranką. Galiu tiesiog pasakyti „esu laiminga, man gera“ ir jai to užteks. Ji džiaugsis, ji manimi tikės. Tikės mano ateitimi, mano laime, sėkmingu likimu. Bent tiek tikėjimo galiu jai duoti. Juk kai žmogus tikrai gyvena dėl kitų - savo vaikų, anūkų, proanūkių - nieko daugiau jam nebereikia, tik jų laimės, kuri kiek sušildytų ir jos sudaužytą širdį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą