we're fading away getting high off the ground, we're fading away lost and not found

Visi aplink nerimauja, bėga, skuba, galvoja. Per daug galvoja. Visi jau planuoja nevisai tolimą bet ir ne itin artimą ateitį. Verkia, šluostosi ašaras ir vėl leidžia sau atsikratyti visų susikaupusių ar net persipildžiusių emocijų. Žmonės, tiesą sakant, jau gyvena ateitimi. Gyvena mintimi, kad po šiek tiek daugiau nei mėnesio keisis jų gyvenimas. Atsivers naujas, baltas, neaprašytas gyvenimo knygos lapas, o kartu su juo atsivers ir šimtai durų. Į kairę, į dešinę ir į svajones.
---o čia sėdžiu aš. Geriu arbatą ir mano mintys apie ateitį kažkur giliai paslėptos bei užrakintos. Drįstu tik pagalvoti apie rytojaus orą, gal dar spėlioju, ar kitą savaitę ilgai lis, ar spėsiu dar šiek tiek įdegti. Bet tai viskas. Žinau, jog ir mano gyvenimas greitai keisis, žinau, jog viskas bus kitaip, kad laukia daug kovų, daug iššūkių ir dar daugiau pasikeitimų. Aš tą žinau. Bet to pakanka. Nenoriu iš anksto spręsti, kaip įsikuriu savo naują kambarį, kiek pagalvėlių padėsiu ant naujos savo lovos, kokius užrašus pradėsiu. Nenoriu galvoti apie rytojų daugiau, negu reikėtų. Nes jeigu gyvensiu juo, kas už mane gyvens dabar? Nenoriu, kad šioje vasaroje, šiame mano gyvenimo puslapyje liktų tuščia ertmė, praraja. Noriu, kad lapas būtų užpildytas ir pripieštas. Kad ši vasara liktų įsimintina. Todėl neapkraunu galvos jokiais rūpesčiais. Gal ir vėjavaikiška, neatsakinga, bet aš noriu gyventi šiandiena. Kol dar galiu.
Nes aš dar noriu vėjo plaukuose, vėjo į kaklą; noriu saulės, noriu, kad ji iki raudonumo įkaitintų mano odą; noriu, kad šiltas lietus nuplautų blogas mintis; noriu, kad žvaigždės ir mėnulis nušviestų kelią einant namo; noriu, kad vynas gerokai apsvaigintų galvą ir atpalaiduotų kūną; noriu, kad žolės lapeliai glostytų basas kojas; noriu, kad rytą pabudus kambarys būtų šviesus ir jaukus; noriu, kad paukščiai vis dar taip pat gyvai ir energingai čiulbėtų; noriu, kad tik geri prisiminimai užplūstų prisiminus šią vasarą, šį mėnesį, šią dieną.