do you think we'll be in love forever a.k.a kavalovoje turns 1

Lygiai prieš metus atidariusi blogspot'ą nusprendžiau, jog esu pasiruošusi čia grįžti. Grįžti? Prieš KL turėjau n skaičių blog'ų. Visi buvo užrakinti, ištrinti ar kitaip užmiršti mano pačios. Bet grįžau, nes tuomet turėjau pasakyti daugiau nei mano širdis ir smegenys galėtų išlaikyti. Tuomet, tiesą sakant, neturėjau su kuo kalbėtis. Na, su mama, kuriai tikrai nepasakočiau visų pikantiškų detalių iš savo paaugliško bei dramatiško gyvenimo. Nors, ironiškai, ta vasara tapo pati nuostabiausia mano gyvenime. Kai sukūriau KL buvau nusiminusi ar netgi labiau pikta. Nežinau, kaip greitai - po dienos ar po savaitės - viskas daugmaž susitvarkė, stojo į savas vietas ir aš nevaržydama savęs toliau liejau mintis bei susikaupusius jausmus baltame, elektroniniame fone. Dabar jau lygiai metus sėdžiu čia ir svarstau, ar kas nors, skaitydamas mano blog'ą, jame randa kažką daugiau nei tuščius, banalius, juodai išspausdintus žodžius bei jų junginius; ar kas nors sukuria istorijas įkeltoms nuotraukoms; ar klausosi įkeltų dainų prieš miegą; ar kam nors įdomu, ar jie pavydi. Kad ir kaip ten būtų, rašau čia tam, kad man būtų lengviau. Ir galbūt todėl, kad slapčia tyliai viliuosi, jog mano išgyvenimai arba tiesiog išlietas pyktis kažkam padės, suteiks stiprybės...įkvėps. Ačiū, kad jūs čia. Bet net jei jūsų nebūtų - kavą lovoje vis tiek gerčiau.