kava lovoje

Aplink mus tiek daug visokių mažų stebuklų, gamtos dovanų, kad matydami juos itin dažnai, galiausiai imame jų nepastebėti ar nebevertinti. Tokių, kaip lauko kvapas po gero, ilgo vasarinio lietaus. Vaivorykštė, kai pila lyg iš kibiro, bet pasiutusiai drąsiai besielgdama šviečia saulė. Bičių surinktas medus, kvepiantis pievomis. Katino liežuvio brūkštelėjimas per odą. Keistai garsios paukščių giesmės rytą ir vakarą, kartais kiaurą dieną. Dangaus spalvų kitimas: nuo sniego baltumo debesų pūkelių iki vyno raudonumo horizonto leidžiantis ar kylant saulei. Saulės bučiniai maloniai, retsykiais itin įkyriai glostantys odą. Neatsakingas, egoistiškas vėjelis, kutenantis kaklą ir gadinantis šukuoseną. Rasos ar lietaus lašų nubarstytos žolės bei basų kojų susilietimas, juodos žemės ir akmenukų masažas pėdoms. Gėlių žiedai, žalias pievas ir juodus darželius it akvarele nuspalvinantys gyvybe. Viskas, kas mus supa, kas turi gyvybės ir teikia palaimą, įkvepia ir pozityviai nuteikia. Taip pat tai, kas mums duota, įteikta, išmokta ar įgyta. Gebėjimas skaityti ir galimybė pasinerti į milijonus keisčiausių, įdomiausių, kvailiausių istorijų, besislepiančių senos, geros knygos puslapiuose. Regos, klausos, lytėjimo dovana. Galimybė mylėti, patirti jausmus, įspūdžius, juos išreikšti ir dalintis su kitais, apdovanoti meile, šviesa ir rūpesčiu aplinkui esančius žmones. Galimybė juoktis ir savo džiaugsmu, nors dažniau - nuoširdžiu vaikiškumu užkrėsti kitus. Apkabinimai, kito glėbyje skandinant savo nerimą bei skausmą, rankų prisilietimai, gydantys širdies žaizdas. Viskas viskas, ką turime, jaučiame, užuodžiame ir matome, užčiuopiame ir liečiame; ar tai Dievo ar gamtos sukurta, ar žmogaus rankomis pataisyta, VISKAS yra dovana. Dovana, už kurią šiandien esu be galo, be proto ir be abejonės dėkinga.

Dabar, tiesą sakant, jau nežinau, ar myliu kažką labiau už patį gyvenimą.