Šįkart trenkėme durimis ir išėjome sušukę valio, sudainavę ilgiausių metų ir viską aplaistę šampanu. Daužėm taures, kad lydėtų sėkmė; daužėme butelius, kad ji ateitų didelė ir jos būtų daug. Apsikabinome, bučiavomės, laikėmės už rankų, dėkojome ir sveikinome - buvom draugais. Iškėlę rankas į viršų rėkėm visa gerkle, nuo kaktų valėmės prakaitą ir plojom. Trypėm kojomis, šokom basi, šokom laisvi, šokom, buvom kaip niekada gyvi. Niekas neverkė, niekas nesigailėjo. Visi tik judėjo pirmyn, lingavo į muzikos ritmą, šypsojosi ir buvo dėkingi. Leidom popierinius lėktuvėlius, šokome aukštyn, garsiai ir daug juokėmės. Atitrūkom nuo kažkokių labai sunkių, įsivaizduojamų ir per daug iškeiktų grandinių. Gal pirmą kartą per visus tuos metus vienas kitam nusišypsojo nepažįstami, gal pirmą kartą kažkas kartu šoko, pirmą kartą apsikabino arba paskutinį kart pasisveikinę pasibučiavo. Dieną, vakarą ir iki pat ryto nejautėm nė vieno lašo kartėlio, paniekos, nenuoširdumo. Per tą naktį, po velnių, vieną suknistą naktį, iš liepos dvyliktosios į tryliktą, per vieną naktį suaugom ir subrendom. Girti ar tik įkaušę, bet visi euforijoje ėjom pasitikti saulės. Kas kartu, kas atskirai, bet visi gaudėm už rūko ir minkštų debesų pasislėpusią saulę.
---o šiandien man labai gera. Euforija po ilgos nakties nesibaigia. Džiaugiuosi, kad buvau, pažinau, pamačiau, nusišypsojau, apkabinau, pabučiavau, pasveikinau, padėkojau. Gal šampano taurę sudaužiau netyčia, o gal linkėdama visiems laimės ir sėkmės. Ant kojų šiek tiek žaizdelių, bet argi kažkas skundžiasi? Nesigailiu NIEKO, kas nutiko mano, mūsų išleistuvių naktį. Darkart visiems ačiū.
Tegul sėkmė mus persekioja.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą