I found my heart had grown colder but the warmth of your kiss I can't dismiss

Supuosi nukritusi ant savo vasarinių sūpynių, tęsdama jau keletą metų puoselėjamas tradicijas; rankose juodais viršeliais apgaubta knyga, kairėje kažkur nuo stadiono atbildantis kamuolio dunksėjimas į žemę, o dešinėje - skruostą ir koją šildanti saulė. Ir taip įlendu į knygą, kad nejučiomis pradingsta laikas, ištirpsta minutės ar valandos - jau nebesvarbu - ir tik dėl saulės keičiamos būvio vietos pagražėjęs lauko apšvietimas, kurį pastebiu puse žvilgsnio, primena, kad taip sėdžiu, regis, jau ne pirmas dešimt minučių. Ir galiausiai taip viską pamirštu, kad netikėtai pastebiu knygoje saulės atspindį, susiliejusias eilutes, kažkokį keistai malonų spalvų bei šviesų žaismą, o mintys kažkokios padrikusios ir išbarstytos, paklydusios ir nerandančios sau vietos, visai kaip tos spalvos; ir tada suprantu, kad po visų metų pertraukos mane vėl bučiuoja vasara.

birds flying high, sun in the sky, breeze drifting on by, it's a new dawn, new day, new life

Geriausi pusryčiai yra 2pm, vasarą, pas mamą, kai tik nusiprausi ir sėdi prie stalo; į lėkštę taip tingisi įsidėti ką tik iš daržo atneštų salotų ir kitų žalumynų, tad valgai tiesiog iš visos salotinės. O tada diena prasideda: arba bėgi į lauką su knyga, krenti ant supynių ir degini kojas, arba šiek tiek ilgiau pasilieki ant lovos, kuri vasariškus playlistus su daug popso ir kitokio nerimto tipo dainomis, bet viskas ok ir atleidi sau šias muzikines nuodėmes, nes dabar vasara, o vasarą viskas galima.
Kol kas atostogauju tik ketvirtą dieną, bet jau beveik pripratau prie šios žavios, nerūpestingos vasarinės atostoginės rutinos. Vis dar lakstau tarp Vilniaus ir mamos namų, bet tai tik lengvas, sakyčiau, malonus mažas rūpestėlis, nes galiu guosti save, jog Vilniuj nereikės sėsti į antrą troleibusą ir lėkti į paskaitas, instead, galima pavažiuoti viena stotele toliau ir su draugais kepintis ant betono centre, o namie, on the other hand, nereikės rūpintis, kad yra namų darbų, kad kažko nespėsiu arba parinsiuosi ir graušiuosi, nes su tam tikra intencija nedarysiu, kas privaloma.
Ir vėl saulė, pieva, vėjas, šiltas lietus ir jokių rūpesčių (išskyrus užsitęsusias ir nesėkmingas darbo paieškas ir šiokį tokį popierinių eurų trūkumą), vėl naujos knygos, įkvėpimas, naktinis dangus ir raudonai dažanti saulė, gražesnė oda, ryškūs nagai, suknelės-sijonai-šortai, nušviesėję plaukų galiukai, gera nuotaika ir visiškas chilloutas.
Būtent tokią vasarą, tokias atostogas ir prisimenu; būtent to ir laukiau visą tą laiką, kol dar reikėjo keltis su vieninteliu klausimu galvoje: ar nieko nepamiršau, ar visoms paskaitoms pasiruošiau? Dabar klausimų nebeturiu. Pabundu ir keliuosi tuščia galva, be rūpesčių tik su lengvu smalsumu, ar jau galima eiti dengintis.
Ir viskas.
Feeling good.

chill 3000

I just gotta get out of this prison cell, someday I'm gonna be free, Lord

Kai kurie žmonės neatidėlioja. Netingi. Nesislepia. Bėga paskui savas svajones. Parpuola, nusibrozdina kelius, nusivalo kraują, vėl bėga. Saulė jiems tikriausiai nudegina odą, vėjas į akis pripučia kelio dulkių. Bet jie bėga. Jie žino kur ir, svarbiausiai, kodėl bėga. Ir jie pasiekia finišo liniją.

Ir tada esu aš, ta atidėliojanti. Tingiu. Vengiu problemų. Išsisukinėju. Nebėgu. Dažniausiai neparpuolu - juk nebėgu. Saulė man lengvai glosto odą, o vėjas į visas puses lengvai mėto garbanas. Aš nebėgu. Nežinau kur link ir, svarbiausia, kodėl nebėgu. Ir finišo linijos nepasiekiu - jos juk nėra.

Ir tada mūsų keliai kažkaip susikerta. Jie bėga, aš - nebėgu, bet mes susitinkam. Jie turi įžūlumo pakankamai, kad drįstų įsukti į mano kelią. Ir mano gyvenimą. Ir čia jie bėga. O tam, kad mes pasikalbėtume, kad susikalbėtume, aš privalau pasiekti tą patį tempą - turiu bėgti. Niekada nemėgau bėgimo, mokykloje visad atbėgdavau paskutinė, o dabar man reikia bėgti... Nes tie, kurie savo tvirtais raumenimis apklijuotomis kojomis atėjo pas mane, nori pasikalbėti.

Ir aš bėgu, nes žinau, kad nemandagu būtų nutraukti ką tik prasidėjusį pokalbį.

I asked him if he does this every day, he said "Often" Asked how many times I rode the wave, "Not so often"

Paprastai laikausi taisyklių, nenusižengiu ir paisau viešosios tvarkos. Jaučiuosi saugiai žinodama, kad netrukdau aplinkiniams, nevaržau kitų laisvės, gerbiu žmonių, įstaigų požiūrį, tikėjimą - visa tai, kas svarbu kitiems ("ir mano pačios gerovei"). Iki čia viskas gerai. Tačiau nepaisant šio žavaus supratimo, aš darau blogiau - laužau savo taisykles. Tas, kurias susikuriu ir verčiu save laikytis: nes mano moralė taip liepia, nes kažkur giliai širdyje labai noriu jų laikytis, nes suvokiu, kad reikėtų save įtalpinti  į savo pačios rėmus, noriu būti inside the box. Tada sutrinku ir susimąstau: o kuris asmuo (nes, kaip pati sprendžiu, savam kūne gyvenu ne viena) iš tikrųjų kuria tas visas taisykles, tuos macro/micro įstatymus, nubrėžia linijas ir sako ''Stop''. Kuris mano organas, kuri kūno vieta visa tai nusprendžia ir turi galios tiek, kiek mūsų valstybės įstatymų leidžiamoji valdžia? Vėl grįžtu prie apmąstymų, filosofavimo, klausimų kėlimo. Gal nieko čia tokio, kad truputį peržengiu liniją, nesustoju, kada reikia, iškišu galvą iš tos dėžės, išlendu, netelpu į rėmus. Ar atvirkščiai - gal gerai, kad noriu save varžyti, bandau save varžyti bei kontroliuoti, laikausi principų, taisyklių ar kad kaip tai būtų galima pavadinti. Kuri pusė čia laimi? Galiausiai nebesuprantu, kuri pusė yra kuri, kas ką palaiko, kas mano kūne atlieka "įstatymų kūrimo" vaidmenį, o kas visą tą sunkų darbą vetuoja. After all, aš jau pratusi prie sumaišties savo smegenyse ir juolab širdyje. Lyg visad gyvenčiau konflikte. Ne širdis vs protas, o aš vs aš. 

Tai kaip dėl tų klaidų? Ar tai apskritai klaidos? Kas nustato, kada vienoks mano elgesys tik nusižengimas, mažas suklupimas, o kada jau klaida? Sakyčiau...Aušra, get your shit together.

O tarp kitko, jau pavasaris...
Cheers!

all we do is run around and lose our focus, we're all unfocused

i've been crushed, beaten down, still i'm hopelessly inlove

Du-nulis-vienas-penki-ųjų pirmas mėnuo jau beveik dingo. Antras jau keliasi, lipa iš lovos, tuoj prigriebs šalčio kepurę ir sniego skraistę - atlėks. Ir aš tik dabar, tik tik dabar susimąsčiau apie visus tuos...pasižadėjimus naujiems metams. Susimislijau apie tikslus, siekius, spyrius sau į subinę... Ir nusprendžiau, kad pavargau gyventi be tikslo.
Kada paskutinį kartą buvau užsibrėžusi kažko siekti? Kada dar teko dėl kažko stengtis, vieną prie kitos klijuoti kažkokias sulūžusias, plyšusias, sudilusias detales, kad galiausiai iš jų išeitų graži mozaika? Kiek kartų teko suklupti, bet paskui vėl atsistoti prisiminus viską, dėl ko ėjau tuo keliu? Kada buvo tie kartai? Ne visai seniai, bet ne vakar, ne šį mėnesį, gal netgi ne keturioliktais metais....O tai gąsdina. Baisu eiti, kai stebi tik kelio ženklus, o žemėlapio neturi; žinai, kad tuoj prieisi sankryžą, bet nežinai, kur link veda kiekviena kelio atšaka. O man, turinčiai problemų su koordinacija, žemėlapis ir kelio išsišakojimų išmanymas praverstų. Todėl pirmasis pažadas, kurį garsiai iššaukiu šiandien - pasižadėti daugiau; man reikia pasižadėti daugiau. Man ir vėl reikia išsitraukti tą seną, apdulkėjusią dėžutę, kurioje laikydavau visas savo svajones. Reikia ją atrakinti, reikia įdėti naujų svajonių, prisiminti senas, iš naujo jas apgalvoti, jas pildyti. Tada vėl galėsiu šypsotis įveikusi pirmą pasitaikiusią kliūtį; vėl galėsiu verkti pirmąkart patyrusi nesėkmę; galėsiu užversti galvą, pažiūrėti į dangų, pagauti vėjo kvapą. „Čia kvepia mano svajone“ - sakyčiau. Vėl žinočiau jos kvapą, vėl jį sekčiau, jo siekčiau, jo norėčiau ir juo tikėčiau. Ir vėl viskas būtų gerai.
Bus gerai.
Visad būna.