birds flying high, sun in the sky, breeze drifting on by, it's a new dawn, new day, new life

Geriausi pusryčiai yra 2pm, vasarą, pas mamą, kai tik nusiprausi ir sėdi prie stalo; į lėkštę taip tingisi įsidėti ką tik iš daržo atneštų salotų ir kitų žalumynų, tad valgai tiesiog iš visos salotinės. O tada diena prasideda: arba bėgi į lauką su knyga, krenti ant supynių ir degini kojas, arba šiek tiek ilgiau pasilieki ant lovos, kuri vasariškus playlistus su daug popso ir kitokio nerimto tipo dainomis, bet viskas ok ir atleidi sau šias muzikines nuodėmes, nes dabar vasara, o vasarą viskas galima.
Kol kas atostogauju tik ketvirtą dieną, bet jau beveik pripratau prie šios žavios, nerūpestingos vasarinės atostoginės rutinos. Vis dar lakstau tarp Vilniaus ir mamos namų, bet tai tik lengvas, sakyčiau, malonus mažas rūpestėlis, nes galiu guosti save, jog Vilniuj nereikės sėsti į antrą troleibusą ir lėkti į paskaitas, instead, galima pavažiuoti viena stotele toliau ir su draugais kepintis ant betono centre, o namie, on the other hand, nereikės rūpintis, kad yra namų darbų, kad kažko nespėsiu arba parinsiuosi ir graušiuosi, nes su tam tikra intencija nedarysiu, kas privaloma.
Ir vėl saulė, pieva, vėjas, šiltas lietus ir jokių rūpesčių (išskyrus užsitęsusias ir nesėkmingas darbo paieškas ir šiokį tokį popierinių eurų trūkumą), vėl naujos knygos, įkvėpimas, naktinis dangus ir raudonai dažanti saulė, gražesnė oda, ryškūs nagai, suknelės-sijonai-šortai, nušviesėję plaukų galiukai, gera nuotaika ir visiškas chilloutas.
Būtent tokią vasarą, tokias atostogas ir prisimenu; būtent to ir laukiau visą tą laiką, kol dar reikėjo keltis su vieninteliu klausimu galvoje: ar nieko nepamiršau, ar visoms paskaitoms pasiruošiau? Dabar klausimų nebeturiu. Pabundu ir keliuosi tuščia galva, be rūpesčių tik su lengvu smalsumu, ar jau galima eiti dengintis.
Ir viskas.
Feeling good.